Mano Gargždai



A. Bogdanovas: pagrindinė pamoka – išlaviruoti tarp begalinio noro ir galimybių

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Artūras Bogdanovas. Feisbuko nuotr. Artūras Bogdanovas. Feisbuko nuotr.

Tai turėjo būti paskutinis Artūro Bogdanovo kaip Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus interviu. Sausio 15-oji turėjo būti paskutinė politiko darbo diena, tačiau, sulaukęs visuomenės, ir koalicijos partnerių palaikymo, jis nusprendė tęsti pradėtus darbus. Su A. Bogdanovu kalbėjomės dar tuomet, kai ant stalo gulėjo prašymas atleisti jį iš užimamų pareigų. Nors situacija ir pasikeitė, tačiau kviečiame skaityti apie tai, kaip Administracijos vadovas vertina savo darbo metus, kokius projektus laiko sėkmingais ir dėl ko apgailestauja, kokius iššūkius mato ateityje.

 

Vienas pagrindinių atsistatydinimo motyvų buvo išsiskyrę tikslai su koalicijos partneriais. Įvardijote, kad valdančiajai daugumai rūpi „trinkelės, ne žmonės“, turėdamas omenyje norą stiprinti komandą, kelti darbuotojų kvalifikacijas. Kas pasikeitė po pareiškimo pateikimo?

Nuo mano šio pasakymo nutekėjo nemažai vandens ir situacija jau keičiasi, tai buvo vienas mano tikslų.

Čia ne tik mano noras, čia – būtinybė, keliame aukštus tikslus ir koalicijos programa yra labai ambicinga. Normalu, jeigu vadovas prašo kompetencijų kėlimui užtikrinti kažkokio pamato, šiuo atveju – finansinio.

Po pertvarkos turėjome ir atleidimų, ir žmonių ieškojome, kilo poreikis elementariai stiprinti komandą. Ir pati komanda apie tai kalba, aš tik perduodu šią žinią. Be to, atsiranda ir nauji įstatyminiai įpareigojimai, tokie kaip infrastruktūros įstatymas. Turint omeny, kad esame viena sparčiausiai augančių rajoninių savivaldybių, gal net ir sparčiausiai tarp rajoninių, o statybų skaičius pas mus be galo didelis.

Kitos savivaldybės, siekdamos įgyvendinti šio įstatymo nuostatas, netgi paveda funkcijas savo pavaldžioms įmonėms, toms, kurios turi tokias galimybes. Žmogiškieji resursai yra būtini. Jeigu aš, Administracijos vadovas, tą akcentuoju, tą reikia girdėti.

Po pareiškimo, kad palieku pareigas, ši idėja sulaukė palaikymo. Artėjančiame Tarybos posėdyje sausio mėnesį bus keletas pasiūlymų, atsižvelgiant į tai. Didėja šių metų pajamos, tad tvirtinant biudžetą perskirstysime strateginį veiklos planą, pagrindines eilutes. Akcentų bus keletas naujų – tiek dėl atlyginimų, ir pavaldžioms įstaigoms, ir administracijai.

 

Administracijos direktoriumi dirbate jau beveik dvejus metus. Gal galite apibendrinti, kokie tie metai Jums buvo? Ko išmokote?

Administracija yra paslaugas teikianti organizacija, tad patirtis yra labai įvairialypė. Teko susipažinti su tiek sričių, su kuriomis niekada neteko susidurti. Dabar neblogai jas išmanau.

Man didelė pamoka – suprasti visą mechanizmą, kaip tai vyksta iš vidaus.

Valdančiojoje koalicijoje yra 17 narių (dabar – jau 19 – aut. past.) – tai kaip 17 akcininkų ir visų įnoriai įvairūs, tu turi išgirsti visus. Darbas yra intensyvus, o suderinti ir tą politinį interesą, ir tą tiesioginį darbą – iššūkis. Norų daug, galimybių, augant biudžetui, taip pat atsiranda ir norisi dar daugiau suspėti, dar daugiau padaryti.

Truputėlį bandžiau tas vadeles stabdyti, nes mes tiesiog nebeaprėpiame. Nebesuprantame, kad metai lieka du ir galime pradėti strigti su pagrindiniais tikslais.

Tad pagrindinė pamoka – išlaviruoti tarp begalinio noro ir galimybių. Ne visi supranta, kad pinigai nesispausdina, jų yra tiek, kiek mokesčių surenkame, kiek motyvuojame savo gyventojus deklaruoti gyvenamąją vietą, kiek jie patiki rajonu. O patiki vis labiau ir labiau.

 

2020-ieji – pandeminiai metai. Du karantinai, kokie iššūkiai kilo dėl to?

Didžiausias nerimas buvo, kai prasidėjo pavasarinis didysis karantinas. Mes niekada nedirbome tokiu režimu, mums tai buvo visiška naujiena. Kaip valdyti tokią situaciją, buvo nauja visam pasauliui.

Pirmą mėnesį, o gal net 1,5 mėn. paskelbus karantiną, visas pajėgas metėme karantino suvaldymui, buvo labai daug darbo, tad pradėjo natūraliai stoti mūsų projektai, kurie buvo numatyti koalicinėje sutartyje. Tai kėlė nerimą, taip pat neramino, nes buvo didelė nežinomybė dėl pajamų, bet Vyriausybė priėmė ryžtingus sprendimus ir dėl to negriuvo biudžetas.

Tai buvo teisingi, savalaikiai sprendimai, mūsų, savivaldybių, atžvilgiu. Po pusantro mėnesio grįžome į ritmą, vis dar nuotoliniu būdu, ir, manau, kad metus baigėme ganėtinai sėkmingai.

Gruodis buvo rekordinis mėnuo, ir orai leido iš esmės baigti metus su nedideliu projektų skaičiumi, kurių nespėjome iki galo pabaigti – dalis jų bus baigti per sausį, kai kurie – pavasarį.

Manau, kad buvo labai sėkmingi metai, nepaisant to, kad iššūkiai buvo milžiniški.

 

Kokius darbus galėtumėte įvardinti kaip sėkmingiausius Gargžduose?

Man smagu, kad Gargždai iš esmės keičia rūbą, tai turbūt plika akimi matosi – kiek gatvių, šaligatvių sutvarkyta. Praėjau kažkada Kvietinių g., geras jausmas apėmė. Ir žmonai papasakoju, tikrai puikus projektas, kaip jis įgyvendintas.

Tiek buvo įdėta pastangų į tos infrastruktūros gerinimą, kuri buvo ypatingai nudėvėta. Pamenu, pirmą vasarą pradėję dirbti dar turėjome „Bangos“ užklausą, ką ketinate daryti su tais šaligatviais, kurie 10 metų netvarkomi. Bet kaip tik rugsėjo mėnesį pasiekė žinia, kad pradės pagal gyventojų pajamų mokestį savivaldybėms lėšas skirstyti – atsirado teisybė, pradėjo augti biudžetas ir gana ženkliai. Iškart siūliau tuo pasinaudoti ir atšviežinti gatves. Paskaičiavome, kad Gargždams perkloti, jeigu kalbėtume apie šaligatvius, užtenka pusės milijono eurų. Net nustebome, tris kartus perskaičiavome, nes tai ne tokie dideli pinigai, kad jų nebuvo galima rasti anksčiau.

Kai iš pat pradžių važiavome per visą miestą, teritoriją, kurią ketinome atnaujinti, buvo truputį šokas (aš ne vietinis, dėl to ir kaltinamas esu dažnai). Šokas, dėl to, kad kaimuose pas mus geriau nei rajono centre. Buvo paliję, balos visur, važiuojant neįmanoma ko nors neaptaškyti, siauros gatvės, prie darželių nėra privažiavimų, pereiti gatves sunku, nekalbu apie infrastruktūrą tarp gyvenamųjų namų – pievomis ėjo žmonės. Tuomet supratau, kad man čia yra savirealizacijai erdvės, nes čia kurk ir kurk, daryk ir daryk.

Kodėl to nedarė žmonės, kurie kalbėjo, kad rajonas pasmerktas pinigams, aš to nesuvokiu. Mes turėjome pasinaudoti tuo šansu ir pasinaudojome, žmonės tai gerai mato.

Turbūt svarbiausi darbai yra tie, kurie prasidės šiemet. Aš asmeniškai kuruoju autobusų stoties statybą, šis projektas vyksta pagal planą, nevėluojame nė dienos, tad šiemet manau atsiras nauja stotis. Pavyko ir akcijas parduoti daugiau nei dvigubai buvo įvertinę turto vertintojai – tai irgi yra sėkmė, pinigus panaudosime stoties statybai. Taip pat neliko jokių kliūčių sutvarkyti esamos stoties teritoriją, miesto ir administracijos centro gėdą, pagrindinę sankryžą. Tai neabejotinai vyks, gal ne per metus, bet per porą, vėl miestiečiai galės džiaugtis nauju objektu, šiuo atveju privataus investuotojo dėka.

Taip pat pajudės Gargždų kultūros centro ir daugiafunkcis sporto centro darbai. Tas, kurio turbūt visi tikimės ir laukiame, nors ir diskutuojama apie jo vietos peripetijas. Pats tikslas yra aiškus – baseinas, nauja sporto salė, stipriai auga mūsų potencialas aukšto meistriškumo sporto srityje, turime naują krepšinio komandą, kuriai puikiai sekasi. Viskas eina kaip Dievo duota, pirmyn.

 

Vienas labiausiai džiuginančių projektų – Kvietinių g. rekonstrukcija. A. Rimkuvienės nuotr.

 

O kokie projektai džiugina kitose seniūnijose?

Man visų pirma labai smagu dėl Sendvario seniūnijos. Deja, ši seniūnija buvo labai pamiršta ir nežinau kodėl, girdėjau tokius naratyvus, kad ten miestiečiai, klaipėdiečiai, ne rajono žmonės, bet jie ir nesulaukdavo jokio dėmesio iš rajono. Tai džiaugiuosi, kad buvo investuota labai daug, tiek, kiek nebuvo niekada. Ir tie darbai tęsis.

Jakuose pradėjome statyti mokyklą ir labai sparčiai tą darome, tad tikėtina, kad šiemet ji bus baigta.

Dėl ikimokyklinio ugdymo – irgi labai drąsus sprendimas kelti įmoką (subsidiją leidžiant į privatų darželį – aut. past.) ir dėl to pritraukti virš 250 vietų per metus laiko vaikų darželiuose, kurios buvo išgraibstytos per dvi savaites. Tai parodo sprendimo teisingumą ir toliau tęsis šis procesas.

Nepamirštant kitų seniūnijų, turėjau nemažai iečių sulaužytų, bet visgi buvo pritarta ir džiaugiuosi, kad įgyvendinome ir visose likusiose seniūnijose po vieną ar net kelis infrastruktūrinius objektus. Kai yra skirstomos lėšos kelių priežiūrai, iš esmės kapitalinėms investicijoms, infrastruktūrai nebuvo galimybių, nes ypač mažesnėse seniūnijose gaunama pinigų suma yra tikrai nedidelė, atsižvelgiant į plotą, kelių ilgį, gyventojų skaičių.

Šiuo atveju dėl pandemijos mes sutaupėme lėšų 9 programoje – administracijos darbo organizavimo – ir galėjome skirti konkrečiai darbams seniūnijose, pinigai buvo skirti, įrengti ir keliai, takai, apšvietimas. Smagu dėl to, kad nebuvo pamirštos ir kitos seniūnijos. Iš tokių sutaupymų ir ateityje būtų galima tokias investicijas daryti.

 

Daug diskusijų kėlė ir tebekelia daugiafunkcio sporto centro vietos pakeitimas iš Dariaus ir Girėno g. į Kvietinių g. Ar buvo momentų, kai suabejojote šio sprendimo teisingumu?

Sprendimą priiminėjo politikai. Man asmeniškai architektų ir specialistų nuomonė buvo svarbesnė, mane įtikino, to neslėpsiu. Manau, tinkama vieta tokiam objektui statyti, ji tinkama ir Dariaus ir Girėno gatvėje.

Buvo priimtas toks sprendimas, aš nelinkęs tūpčioti vietoje – visada maniau, kad geriau tęskime projektavimą ir kuo greičiau jį baikime, daugiau emocijų stengiuosi nekelti ir tiesiog eiti į priekį.

 

O ko nepavyko įgyvendinti? Dėl ko apgailestaujate?

Žiūrint mūsų strateginį veiklos planą, jis yra beveik įgyvendintas, didelių strigimų nėra.

Galbūt nepavyko pasinaudoti papildomu finansavimu, kurį buvome gavę iš vadinamų kovidinių lėšų. Graumenės g. nepavyko, rangovas neturėjo galimybių padaryti. Šiek tiek apmaudu, nes rangovai nespėjo su mūsų permainomis, greičiu.

Nors daug padarome, daug kas ir ne dėl mūsų kaltės neįvyksta, kaip ir žieduko Pušų g. klausimas, turbūt nereikia priminti. Didžiausią apmaudą kėlė Jonušų gatvė, nelemtas Kretingos pl. pėsčiųjų-dviračių takas. Tinka žodis nelemtas. Gera mintis, idėja, tai dar praėjusios valdžios projektas, kurį noriai ėmėmės tęsti. Toks rangovas, kad...

Man norėjosi, kad mūsų bendrasis planas būtų patvirtintas greičiau, įdėjome didžiules pastangas, didžiausi komplimentai ir vyr. architektui, ir jo komandai. Tikrai labai daug dirbome.

Rugpjūčio mėnesį pavyko patvirtinti, tai nėra blogas variantas, kai palyginame su kaimyninių savivaldybių. 5 metus Klaipėdoje vyksta tas procesas ir neįvyksta. Padarėme daug greičiau, su kuo ir sveikinu mūsų administraciją.

Visada, kai praeina procesas ir nenuperki rangovo, bandai suprasti, ką ne taip darai. Klaidų yra tikrai – tik kas nedirba, tas neklysta. Padarėme klaidų, galbūt kai kuriais atvejais būtume galėję ir daugiau, nei plane numatyta, nuveikti. Statybos sektoriuje mūsų administracijos skyriuose darbuotojų net sumažėjo, o investicijos į statybinius dalykus išaugo trigubai. Dėl to kyla klaidos – ir mūsų, ir vadovų, ne visada pakankamai greitai ar tinkamai sureaguodavome. Stipriname ir skyrių, ieškome dar pagalbos kolegoms, kad viskas būtų dar sklandžiau.

 

Gargždų autobusų stotis, tikimasi, iškils jau šiemet. Projekto rengėjų vizualizacija

 

O kokius sudėtingus sprendimus teko priimti pernai?

Administracijos direktoriaus pozicija sudėtinga – sprendimai priimami praktiškai tik vadovo, nors pabandėme ir pavaduotojams paskirstyti tas atsakomybes, šiek tiek pavyko.

Praktiškai nėra, kada strateguoti – vien sprendimus priiminėji. O sudėtingų sprendimų buvo begalė.

Labai sunkūs sprendimai, susiję su Endriejavo kultūros namais ir ši istorija dar nesibaigė. Jautiesi rangovų įkaitu – toks bejėgis, turi su visais susiderinti bendrą poziciją.

Daugiausiai sunkių sprendimų, susijusių su statybomis.

Keletą sudėtingesnių buvo ir dėl taršos klausimų, tai darbų baras aktualus rajone. Pagal taršą Lietuvos mastu atrodome neblogai, bet rezonansiniai dalykai kelia įtampą. Dumpių visoje teritorijoje yra ne tik AB „Grigeo“, KRATC ar AB „Klaipėdos vanduo“. Su šiomis įmonėmis praktiškai mes neturime jokių įtakos svertų, tai yra apmaudu. Nors esame akcininkai tiek KRATC, tiek AB „Klaipėdos vanduo“, tačiau neturime pakankamai, kad galėtume diktuoti sąlygas.

Nebaigtas dar ir kapinių, ir klausimas dėl UAB „Raguvilė“ šlako reikalų, padangų malimo ir t. t. Nemažai tų sprendimų, kuriuos teko priimti, nė vieno nesigailiu. Jų nemažai laukia ir ateinančiu metu.

Kartais mes esame pliekiami už paprastą požiūrį į darbą, nors jis ne visada yra paprastas. Patikėkite, ką reiškia priimti sprendimus dėl įvairių statybinių klausimų, delspinigių, prievartinių mechanizmų. Tie sprendimai yra sudėtingi, kartais viešoje erdvėje atrodo, kad ne visada pagrįsta kritika, negalime į viską atsakyti taip paprastai, kaip norėtųsi žmogui išgirsti.

Gargždų seniūno atleidimas taip pat buvo vienas sudėtingesnių sprendimų, bet, manau, kad buvo geras. Galų gale taikiai išsiskyrėme. Manau, kad seniūnas pats sutiks, kad ta rotacija yra būtina. Ne šiaip ir seniūnams dar praėjusiame Seime buvo kadencijos patvirtintos.

Tai būtina pažangai – kai užsisėdime vienoje vietoje, natūraliai tampame sėslesni, pokytis – išėjimas iš tos komforto zonos, jis būtinas visuomenės pažangai.

 

Savivaldybės administracijos reorganizacija buvo vienas iš rezonansinių klausimų. Ar galite apibendrinti, kaip ji pavyko, ar suskaičiavote, kiek lėšų pavyko sutaupyti?

Reorganizacijos tikslas nebuvo sutaupyti, jos tikslas – sutvarkyti procesus. Tai darėme perskirstydami funkcijas tarp skyrių, mažindami vadovų grandis. Visų pirma, ką pajutau atėjęs dirbti ir kur buvo didžiausia bėda – tai, kad buvo per daug skyrių, kurie turėjo per daug smulkias kuravimo sritis.

Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį, Statybos skyrius planuodavo kelią, už lietaus nuotekas, be ko negali funkcionuoti kelias, atsakingas buvo kitas skyrius. Kelias kaip turtas – trečiame skyriuje, o teritorijų planavimu užsiiminėjo dar kitas skyrius, architektūriškai – dar vienas. Dažnai reikėdavo visų, nes prasidėdavo atsakomybių klausimas. Iškildavo tokie pasakymai, kad „čia ne mano sritis, dėl to nepažiūrėjau“.

Darbuotojų buvo atleista keletas, nebuvo daug. Neturėjome tokio tikslo. Smagu girdėti, kai kolegos administracijoje sako, kad taip greitai, kaip dabar dirbame, mes niekada nedirbome. Jie patys tą sako, ne aš. Darbuotojai motyvuojami ne tik atlyginimu, bet ir rezultato kūrimu. Mano pagrindinis motyvas – kurti produktą, rezultatą ir aš ne šiaip apie Kvietinių g. pasakiau – nes tai yra tai, dėl ko visi šie žmonės čia dirba, dėl to, kad pamatytų galų gale, kaip tai atrodys. Kai tai pamatai, pasidžiaugi nuoširdžiai ir keliauji prie kitų projektų, kur lygiai taip pat galėtum pasidžiaugti pabaigoje.

Viskas, kas sutaupyta iš atlyginimo fondo, bus investuojama į darbuotojus. Metai buvo tokie, kad investuoti kompetencijų kėlimo prasme nelabai turėjome galimybių, nes nevyko jokie mokymai. Tikiuosi, kad bus intensyvesnis darbas šiuo klausimu šiemet. Mes skatinome darbuotojus, žadėjau, kad neeiliniai vertinimai bus metų viduryje, taip ir įvyko – buvo paskatinti ir kai kurie skyrių vedėjai ir darbuotojai skyriuose. Vyksta sausio mėnesio vertinimai, bus įvertintas praėjusių metų įdirbis, kuris yra milžiniškas. Atlyginimo fondo praėjusiais metais didinti nereikėjo.

Šiemet prašome daugiau, bet tai susiję ir su tuo, kad auga minimalus atlyginimas, valstybės tarnautojams auga priedai už stažą, kas yra privaloma pagal įstatymą, didėja tarnautojo minimalus įkainis. Taip pat įvedėme ir intensyviai vystome mūsų projektinio valdymo struktūrą.

Čia motyvuojami darbuotojai, dalyvaujantys projektuose, nes taip jie auga kaip specialistai, projektai juda sparčiau.

Diegiamas LEAN – auginame 20 ekspertų ir iki 30 kitų darbuotojų, kurie irgi to proceso metu įgaus įgūdžius.

Administracija keičiasi, perėjome visiškai į nuotolinį darbą, taip pat iš popieriaus – į skaitmeną, nebeturime popierinių dokumentų. Kai kurios įstaigos prie ministerijų dar nepriima elektroninių dokumentų, tai esame valstybines įstaigas kai kurias aplenkę jau.

Nors ir sumažinome etatų skaičių, jų apie 20 mažiau, bet visų skyrių stiprinimui etatų neprašome naujų, persiskirstome tarpusavyje.

 

 Gyventojus ilgą laiką piktino nejudantys darbai Pušų g. žiedinėje sankryžoje. Klaipėdos r. sav. nuotr.

 

Kuo unikalus Klaipėdos rajonas? Kokie iššūkiai dar laukia?

Rajonas išskirtinis visų pirma tuo, kad yra bene sparčiausiai augantis – ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir paslaugų poreikiu, kurios turi būti teikiamos naujakuriams.

Smagu, kad auga ne tik dėl Klaipėdos įtakos, bet ir dėl to, kad rajonas sugeba įtikinti ir pritraukti emigrantus. Ir iš kaimyninių savivaldybių renkasi Klaipėdos rajoną kaip gyvenamą vietą, kaip savo darbovietę. Pagrindiniai iššūkiai – infrastruktūriniai. Suvaldyti didžiulius norus, kurie dar ne pagal kišenę. Darome analizes, kiek 2022–2023 m. reikės investicijų, kiek reikės struktūrinių pertvarkų.

Struktūrinės pertvarkos ir toliau bus būtinos, aš nekalbu apie administraciją, kalbu apie įstaigas, funkcijų centralizavimą ir pan. Be šių dalykų išlaidos viešojo sektoriaus išlaikymui neabejotinai augs, tai reiškia, kad mažės galimybė investuoti ir gerinti aplinką, didinti ir gerinti teikiamų paslaugų kokybę.

Turime artimiausių planų, ką ir kaip centralizuoti. Tai kelia didžiausius iššūkius, nes nepatogu, skaudu visiems ne tik vadovui, bet ir darbuotojams. Būtina suderinti, rasti kompromisus.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 486 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,