Šią dieną norisi atkreipti dėmesį į specialistus, kurie kasdien dirba su vaikais, turinčiais kalbėjimo ir kalbos bei mokymosi sunkumų. Logopedai ir specialieji pedagogai atlieka neįkainojamą darbą, padėdami mokiniams ir jų mokytojams įveikti iššūkius ir atrasti mokinių stiprybes.

Kuo skiriasi ir kuo panašios šios dvi profesijos? Kokius iššūkius specialistai patiria kasdieniame darbe? Kaip jie padeda specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams pasiekti geriausių rezultatų? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome kalbėdamiesi su logopede, specialiąja pedagoge Edita Janušauskiene apie jos darbo kasdienybę, iššūkius ir profesijos prasmę.

Kaip ilgai dirbate logopedo, specialiojo pedagogo darbą?

Dirbti pradėjau iškart po studijų, kurias baigiau tuometiniame Šiaulių universitete 2006 m. (galima sakyti, kad sulaukiau darbinės pilnametystės!). Tiesa, darbą pradėjau vienoje įstaigoje, tačiau jis buvo (ir tebėra) gana įvairiapusis – mokykloje, kurioje ugdomi ir ikimokyklinio bei priešmokyklinio amžiaus vaikai, dirbau kaip du specialistai – logopedė ir specialioji pedagogė. Šiuo metu dirbu specialiąja pedagoge dviejose įstaigose: Klaipėdos r. Endriejavo pagrindinėje mokykloje ir Gargždų lopšelyje-darželyje „Saulutė“. Endriejavo mokykloje taip pat esu ir logopedė.

Kodėl pasirinkote šią profesiją? Kas jus labiausiai motyvuoja dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais?

Ne aš pasirinkau specialybę, o ji mane! Rimtai! Nors gal skamba nuobodžiai, bet kai atsigręžiu į praeitį, suprantu, kad būtent taip ir nutiko. Nuo paauglystės tvirtai tikėjau, kad būsiu lietuvių kalbos mokytoja arba bibliotekininkė – dėl didelės meilės knygoms. Net rinkdamasi egzaminus 12-oje klasėje viską dėliojau taip, kad įstočiau į savo norimą specialybę. Tačiau atėjus paraiškų pildymo dienai... kažkodėl parašiau, kad noriu studijuoti specialiąją pedagogiką, nors iki tol apie ją net nebuvau girdėjusi! Kaip kitaip tai pavadinti, jei ne likimu? Ir tuo likimo posūkiu labai džiaugiuosi. Darbo kasdienybė būna visokia – juk visi esame žmonės. Be to, dirbu su vaikais, kurie dažniau nei kiti susiduria su iššūkiais. Tad savo darbo tikrai negalėčiau vadinti nuobodžiu! Priešingai – būtent dienų įvairovė, vaikų asmeniniai pokyčiai ir bendras su vaiku dirbančios komandos džiaugsmas dėl pasiekimų labiausiai motyvuoja tęsti šį kelią.

Kuo skiriasi logopedo ir specialiojo pedagogo darbo funkcijos? Kur matote jų panašumus?

Logopedo ir specialiojo pedagogo darbai man atrodo labiau panašūs nei skirtingi. Nors skamba kaip dvi skirtingos specialybės, tačiau jos taip glaudžiai susijusios! Tiek logopedas, tiek specialusis pedagogas, prieš pradėdami dirbti su vaiku, įvertina jo raidos ypatumus, analizuoja dokumentus ir reikiamą literatūrą. Abiem specialistams svarbu išmanyti vaiko raidą, gebėti sieti savo darbo tikslus su grupėje ar klasėje keliamais uždaviniais, bendradarbiauti su tėvais, mokytojais ir padėjėjais. Net kai kurios darbo gairės sutampa (pvz., dirbdama tiek kaip specialioji pedagogė, tiek kaip logopedė skiriu dėmesio girdimojo suvokimo, girdimosios atminties lavinimui, žodyno formavimui, kai kurių klasėje ar grupėje aptartų žinių įtvirtinimui, gebėjimui sutelkti dėmesį į konkrečias veiklas ar pan.). Pagrindiniai skirtumai atsiranda darbo kryptyse. Pavyzdžiui, logopedas moko vaikus taisyklingai tarti garsus, formuoja gramatiškai taisyklingą kalbą, o specialusis pedagogas padeda įsisavinti ugdymo turinį, padeda mokytojams parinkti tinkamus būdus ir metodus ugdymui. Visų darbo krypčių neišvardinsiu – jų išties daug! Tiek logopedas, tiek specialusis pedagogas savo darbe kasdien turi nemažai ko nuveikti.

Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena? Kokie darbai užima daugiausia laiko?

Įprasta diena – kuomet viskas dėliojasi taip, kaip numatyta tvarkaraštyje. O jis pas mane gana painus! Juk dirbu ne vienoje įstaigoje. Kaip viskas atrodo, net sudėtinga nupasakoti. Pažvelkime, pavyzdžiui, į pirmadienį. Ryte, nuo 8 val., būnu darželyje – vedu užsiėmimus iki 9.30 val., pabendrauju su mokytojomis ar vaiko padėjėjomis: aptariame iškilusius klausimus, pasidžiaugiame, pasiguodžiame. Po to važiuoju į mokyklą. Ten laukia keli užsiėmimai su mokyklinio amžiaus vaikais, pokalbiai su mokytojais. Konsultacijomis to nevadinu, nes ne tik aš jiems patariu, bet ir išklausau jų patirčių, kuriomis vėliau pasiremiu savo darbe. Tuomet – vėl į automobilį ir į dar vieną darželį, kur vėl turiu užsiėmimus. Po jų – pasiruošimas kitos dienos veikloms, pokalbiams su tėvais (jei suplanuota). Kiekviena diena skirtinga: vieną praleidžiu ilgiau darželyje, kitą – mokykloje. Kartais tvarkaraštį sujaukia netikėti įvykiai: vaikų elgesio iššūkiai, kai mokytojams prireikia pagalbos, netikėti susitikimai su tėvais ar pan. Nuolat turi būti pasiruošęs keisti dienos rutiną. Daugiausia laiko skiriu užsiėmimams ir pasiruošimui jiems – bet čia, manau, kaip ir pas visus pedagogus, manau, nieko išskirtinio.

Kokius darbo metodus ir būdus dažniausiai pasirenkate savo darbe?

Viskas priklauso nuo konkretaus vaiko – nėra kelių „mėgstamiausių“ metodų ar būdų. Juk dirbu su labai įvairaus amžiaus vaikais – nuo 2 metų iki 10 klasės. Todėl nuolat būtina apgalvoti, su kuo dirbsiu, kokius sunkumus vaikas patiria, kokiomis jo stiprybėmis galėsiu pasiremti. Čia puikiai tinka posakis: „Kas tinka visiems – netinka niekam.“ Svarbiausia – prisitaikyti prie vaiko poreikių ir jam kylančių iššūkių, į ugdymą žiūrėti lanksčiai. Pavyzdžiui, vienas vaikas puikiai įsitraukia į grupines veiklas, geriausiai suvokia turinį, pateiktą vaizdžiai, su pavyzdžiais, tačiau jam reikia daugiau laiko, individualaus paaiškinimo ir nukreipimo. Su tokiu vaiku taikysime vienus metodus. Tuo tarpu kitam vaikui, turinčiam dėmesio išlaikymo sunkumų, reikės specialiai parinktų užduočių ir tinkamos vietos klasėje ar grupėje. Dar kitas gali būti jautresnis kokiems nors išoriniams veiksniams, tuomet reikia parinkti tinkamus darbo būdus, aptarti juos su mokytojais, kad vaikas galėtų įsitraukti į ugdymą, nepatirdamas sensorinių iššūkių. Skiriasi amžius, gebėjimai, turimos žinios – į visa tai visada būtina atsižvelgti. Aš juk sakiau, kad mano darbe nenuobodu!

Kaip pritaikote ugdymo strategijas, kad jos būtų veiksmingos skirtingų gebėjimų turintiems mokiniams?

Mano nuomone, pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie ugdymo strategijas, o apie paties darbo pagrindinę strategiją – būti komandos dalimi. Man tai atrodo itin svarbu. Skirtingų gebėjimų vaikų ugdyme svarbiausia komandinis, visapusiškas darbas. Kad ir kaip vienas specialistas stengtųsi, kad ir kokias strategijas taikytų, be komandinio darbo, kuomet įsitraukia tėvai, mokytojai, kiti specialistai – norimo rezultato galima laukti labai ilgai arba jo išvis nesulaukti. Labai svarbus ir paties vaiko įsitraukimas. Ir vėlgi, kaip ir renkantis ugdymo metodus, taip ir dirbant komandoje svarbu iš pradžių aptarti visų lūkesčius, išsiaiškinti, ką konkretus vaikas geba ir kas jam sekasi. Ir tuomet, įvertinus jo galimybes, galima svarstyti ugdymo strategijas. Dažniausiai tai būna visuminis, multisensorika paremtas ugdymas, nepamirštant individualizavimo ir diferencijavimo – kuomet atsižvelgiama į kiekvieno vaiko mokymosi tempą, gebėjimus ir poreikius.

Mokyklos bendruomenė Jus nominavo projekte „Lietuvos mokytojas 2025“ ir labai gražiai pavadino „visos mokyklos bendruomenės pagalbos specialiste“. Kaip galvojate, kur slypi Jūsų darbo sėkmės paslaptis?

Mane nominavo Endriejavo mokyklos bendruomenė. Kad jūs žinotumėte, kokia staigmena man tapo šis nominavimas! Ir keista, ir netikėta, ir kartu be galo malonu. Kai paklausiau, kodėl aš (jau ko, bet apie save kaip kandidatę mažiausiai būčiau pagalvojusi) man buvo atsakyta, kad mano sėkmė slypi gebėjime kartu spręsti iškylančias problemas, kartu išsiaiškinti kylančius klausimus ir kalbėtis, bendrauti su visais kantriai ir bandant įrodyti, kad kiekvienas bendruomenės narys vertas rūpesčio ir pastangų dėl jo. Man svarbu, kad kiekvienas galėtų augti – visomis prasmėmis – ir darytų tai savo tempu, jausdamas atidų palaikymą.

O su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriate dirbdama su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais?

Iššūkiai slypi kasdienybės detalėse. Kartais juos lemia vaiko sutrikimo sudėtingumas – kai atrodo, kad išbandei viską, bet vis dar nerandi tinkamiausio būdo padėti, o apčiuopiamas rezultatas lieka nepasiekiamas. Kartais tenka susidurti ir su pačių vaikų nenoru įsitraukti. Dar būna akimirkų, kai susiduri su aplinkinių požiūriu – kai išgirsti: „Čia tavo vaikai...“

Kaip manote, ar logopedo ir specialiojo pedagogo darbas yra pakankamai vertinamas visuomenėje?

Negaliu kalbėti už visą visuomenę – galiu kalbėti tik už save. Aš jaučiuosi gerbiama ir vertinama darbe. Ir tai nėra vien dėl skambaus, visuomenėje įvairių atgarsių sulaukiančio įtraukiojo ugdymo proceso. Aš kaip žmogus ir kaip specialistas galiu augti, tobulėti abiejose savo darbovietėse, mano nuomonė yra girdima ir į ją atsižvelgiama. O jei kalbėtume apie visuomenę plačiąja prasme... Na, joje juk visokių žmonių yra. Ir čia nuomonės apie specialistus dažnai priklauso ne tiek nuo pačios specialybės, kiek nuo asmeninės patirties, individualių pastebėjimų, pasidžiaugimų ar nusivylimų.

Kokių papildomų išteklių ar pagalbos labiausiai trūksta jūsų darbe?

Kalbant apie priemones, logopedams jų yra labai daug ir įvairių – tik spėk atsirinkti, kas įperkama ir kas tinka tiems vaikams, su kuriais konkrečiu metu yra dirbama. Tačiau specialiajam pedagogui yra kur kas sunkiau. Priemonių nėra tiek daug, o ir jų kainos, mano nuomone, yra neadekvačios. Todėl tikrai trūksta didesnio pasirinkimo. O kalbant apie kitus išteklius... Labai liūdna, kai negali kokybiškai dirbti komandoje. Dažnai įstaigose specialistai dirba tik po porą dienų per savaitę, nes turi nepilnus etatus, o kartais net neįmanoma sudaryti sąlygų keliems specialistams dirbti tuo pačiu metu. Be to, visuomenėje labai trūksta supratingumo, noro tiesiog padėti.

Kaip tobulinate savo žinias ir įgūdžius? Kur pasisemiate idėjų savo darbui, kuris reikalauja daug pasiruošimo ir kūrybiškumo?

Kvalifikaciją tobulinu ne tik mokymuose, seminaruose ir konferencijose. Jaučiu savo tobulėjimą ir bendravime su kolegomis – kad jūs žinotumėte, kokie geri specialistai aplink mus! Ačiū jiems už visus patarimus ir nukreipimus! Kiekvieną kartą dėkoju jiems už visus patarimus ir nukreipimus. Iš kolegų semiuosi žinių, klausausi jų patirčių, nebijau klausti, kai susiduriu su sunkumais, ir kartu analizuojame įvairias situacijas. Dalijamės idėjomis ir patirtimi. Bet būsiu atvira – gana daug idėjų galima rasti ir interneto platybėse. Tik reikalingas atrinkimas, apmąstymas, kam ir kokiems tikslams konkrečiai siekti reikalinga.

Kaip, jūsų nuomone, galėtų būti tobulinama logopedo ir specialiojo pedagogo veikla švietimo sistemoje?

Specialistai „kuičiasi“ dokumentuose, kartais nesuprasdami, ką su jais reikia daryti :) Juokauju, aišku, tačiau gausybė dokumentacijos, daugybė užpildomų „popieriukų“ tikrai nėra sėkmingo darbo rodiklis. Dar vienas labai svarbus aspektas – mūsų darbe palikta labai daug vietos interpretacijai. Rašant įvairius planus, analizuojant dokumentus, atliekant konkrečius darbus – kad jūs žinotumėte, kaip skirtingai visi supranta tai, kas nurodoma! Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta konkretumą ir aiškią kryptį, tačiau kalbėdamasi su kolegomis suprantu, kad kiek žmonių – tiek nuomonių, susijusių su mūsų darbą reglamentuojančių dokumentų supratimu. Šioje vietoje labai trūksta aiškumo ir konkretumo.

Ką patartumėte savo kolegoms ar būsimiems logopedams ir specialiesiems pedagogams, o gal ir moksleiviams, kurie dar nepasirinko studijų krypties?

Savo dabartiniams kolegoms siunčiu linkėjimus. Visi esame viename kelyje, visi siekiame, pykstame, džiaugiamės. Apkabinu kiekvieną ir perduodu R. Kolerio filosofinę mintį: „Sėkmė – tai mažų pastangų, kartojamų diena iš dienos, visuma.“ O būsimiems specialistams noriu perduoti svarbią žinutę – logopedas ir/ar specialusis pedagogas visų pirma yra žmogus. Jis ieško, jis klysta, jis siekia, jis nusivilia, jam pavyksta ir jis apsidžiaugia. Bet jis – svarbi dalis vaiko gyvenime. Vaiko, kuriam reikia pagalbos. Padėkime su rūpesčiu jam ir jo pasiekimams.

Gal norėtumėte dar kažką pridurti ar pasakyti, kas Jūsų manymu svarbu kalbant apie logopedo, specialiojo pedagogo profesiją?

Atrodo, jau tiek visko išsakiau. Tik pridėsiu paskutinį sakinį. Logopedai ir specialieji pedagogai žino, kad jų darbe monotonijos nėra, kiekviena diena duoda naujų patirčių – mokykimės iš jų.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už skirtą laiką ir pasidalintas įžvalgas! Jūsų atsidavimas, kantrybė ir rūpestis kiekvienu vaiku yra neįkainojama dovana. Jūs ne tik padedate vaikams įveikti sunkumus, bet ir suteikiate jiems pasitikėjimo savimi bei galimybę tobulėti.

Sveikiname Jus ir visas koleges bei visus kolegas Europos logopedo dienos proga ir dėkojame už prasmingą darbą! Tegul Jūsų veikla ir toliau būna lydima sėkmės, šypsenų ir puikių rezultatų. Linkime įkvėpimo, stiprybės ir nuolatinio augimo profesinėje srityje!

Klaipėdos r. pedagoginės psichologinės tarnybos logopedės, specialiosios pedagogės

(Straipsnyje respondentės kalba yra netaisyta.)