Gargždiškės fotografės Agnės Papievytės (28 m.) pažintis su fotografija prasidėjo nuo vaikystės – turbūt tai nestebina, kai tėtis fotografas, besisukantis ir fotoprekių versle. Jos profesinis kelias kitoks, tačiau ne mažiau įdomus. Agnė nemėgsta girtis, todėl paprašyta įvardinti įsimintinus projektus, nenoriai užsimena apie reklamas gerai žinomoms kompanijoms „Akropolis“ ar „Nike“. Prisipažįsta, kad malonu buvo sukurti viršelį populiarios roko grupės „ba.“ vinilinei plokštelei, tačiau asmeniškai jai labiausiai įstringa jaukios akimirkos, fotografuojant asmenines fotosesijas. Apie savo kelio paieškas, fotografo kasdienybę ir tai, kokių akimirkų įamžinimas kelia didžiausią pasitenkinimą – ciklo „Kaip tapti“ interviu.
Papasakok apie savo vaikystę, koks vaikas buvai?
Buvau geras, tačiau su charakteriu, turintis savo nuomonę, vaikas. Augau su pusbroliais ir pusseserėmis, prisimenu, kad vieni buvo išdykę, kiti – mėgdavo patingėti, o man dažniausiai viską sekėsi gerai atlikti.
Vaikystė Gargžduose prabėgo gamtos apsuptyje, kieme, su augintiniais ir draugais. Eidavome prie karjerų, Minijos. Sakyčiau, kad vaikystė buvo idiliška, išlikę gražūs prisiminimai. Turiu išskirtinį senelį, kuris Gargžduose garsėjo kuriozais, kiekviena miesto šventė nepraeidavo be naujai sukurtos senelio karuselės, kurią sukonstruodavo garaže.
Tėtis – fotografas, taip pat dirbo vadybininku fotoprekių parduotuvėje. Mama turėjo įvairių darbų, tačiau visą laiką norėjo kurti ir būdama 50-ies išpildė savo svajonę – atidarė savo gėlių parduotuvę.
Kaip sekėsi mokykloje: buvai stropi mokinė, ar mėgdavai patinginiauti?
Man atrodo, kad 12-oje klasėje aš turėjau daugiau praleistų pamokų, negu lankytų. Kartais auklėtoja skambindavo mamai, pranešdavo.
Ką gi veikdavai, pabėgusi iš pamokų?
Ko tik neveikdavom, geriau reiktų paklaust. Klasė buvo labai draugiška – geras „lizdas“, ir pirmos meilės, visko buvo. Mokykla tokia gera vieta socialiai būti, bet mokslai man atrodė lengva, nesuprasdavau, kam reikia tiek daug ir taip anksti eiti į pamokas.
Tai kaip sekėsi išlaikyti egzaminus? Ar aktyviai įsitraukdavai į užklasinę veiklą?
Kas keisčiausia, aš neidama į pamokas sugebėjau išlaikyti pasirinktus anglų, lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus virš 90 balų. Man sekėsi analizuoti kūrinus, rašyti interpretacijas, buvo atvejis – kai gavau 10 už mintį, bet 2 už klaidas.
Mokytojų gimnazijoje taip pat buvo labai gerų. Lietuvių kalbos mokytoja Daiva Toliušienė man – ne tik lietuvių kalbos, bet ir gyvenimo mokytoja. Vis atsimenu, kaip vieną didžiausių autoritetų ir įkvėpimų.
Taip pat visą laiką intensyviai buvau įsitraukusi į prezidentūros veiklą. Pamenu, buvome sukūrę projektą apie fotografiją „Pro pirštus“, kvietėme įdomių žmonių, lektorių.
Darbo užkulisiai. Alinos Pasiuk nuotr.
Kaip prasidėjo tavo pažintis su fotografija?
Fotografija mano gyvenime buvo visą laiką. Turiu begalę nuotraukų ir vaizdo įrašų iš savo vaikystės, bet atsimenu, kaip maždaug 14-os, tėtis vis parveždavo namo pabandyti kokį naują fotoaparatą, tada tik prasidėjo skaitmeniniai.
Pradėjau žaisti su fotoapratais, rodyti nuotraukas tėčiui. Gal kokioje 10-oje klasėje mes pradėjome daryti fotosesijas iš serijos, kai viena klasiokė nori tapti modeliu, kita – vizažiste, o aš – fotografe (šypsosi).
Susirinkdavome pas mane kambaryje – padažome, aprengiame, išvažiuojame prie jūros ar į mišką. Taip prasidėjo kažkoks kūrybos kelias.
Vėliau tėtis pradėjo imti mane į vestuves kartu fotografuoti, jis būdavo pagrindinis, o aš – įamžindavau tai, kas man patikdavo, taip daug išmokau.
Nuo 16-os ar 17-os pradėjau viena fotografuoti vestuves. Tėtis perleisdavo savo klientus ir man ten viskas puikiai sekdavosi.
Ar turėjai nepatenkintų klientų? Koks jų požiūris į tokį jauną fotografą?
Turėjau vieną įvykį, kurį iki dabar atsimenu – pavėlavau į vestuves. Neradau ceremonijos vietos, ne ten nuvažiavau. Žinoma, pyko ir tėtis, ir jaunieji. Tai turbūt iš jaunatviško nepatyrimo. Bet tai buvo tik vienas įvykis, kurį atsimenu iš šimtų fotografuotų vestuvių.
Atrodytų, tau natūraliai viskas klostėsi, tačiau, kai atėjo laikas apsispręsti, ką nori studijuoti, ar nebuvo dvejonių?
Iki pat dabar man yra dvejonių, ar noriu būti fotografe. Mintys nedingo, kaip ir buvo tada. Kažkaip atrodo, kad nesinori labai apsiriboti tuo, kad tu esi vien tik fotografas, norisi tiek daug visko pabandyti.
11-oje klasėje laikiau IELTS egzaminą, buvau nusprendusi, kad noriu važiuoti į Angliją studijuoti fotografiją. Kai 12-os klasės pabaigoje gavau patvirtinimą apie priėmimą, labai sudvejojau, neišvykau.
Tai gal buvo kažkoks nepasitikėjimas savimi, nesupratimas, kaip reikės užsienyje gyventi vienai, iš kur gausiu pinigų, neįsivaizdavau, kad tėvai galės išlaikyti. Pritrūko pastūmėjimo iš aplinkos.
Kartais pagalvoju, kaip būtų buvę, jeigu būčiau išvažiavusi, nors nėra taip, kad gailiuosi. Mokykloje nebuvau daug keliavusi, viena buvusi užsieny. Po to gyvenime pradėjau tiek daug keliauti visur, tai tokia juokinga mano ta pozicija pasirodė, kai buvau 18-os.
Dabar bet kokiam jaunam žmogui patariu nedvejoti, vykti, surasite ir draugų, ir niekas nebus taip baisu. Būčiau norėjusi, kad man kas nors tokio amžiaus būtų atėjęs ir pasišnekėjęs, padrąsinęs.
Gyvenime viskas atsitinka taip, kaip turi atsitikti.
Atlikėja Monika Liu. Agnės Papievytės nuotr.
Kokias studijas pasirinkai?
Buvo atsiradusi nauja specialybė su pavadinimu „Kūrybinės industrijos“ Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ten ir įstojau – pasekiau tuomet draugės pavyzdžiu. Anuomet buvau sumąsčiusi, kad Lietuvoje tikrai nenoriu fotografijos studijuoti – niekas manęs daugiau nieko neišmokys, kiek tėtis išmokė, moku fotografuoti. Kūrybinės industrijos pagal pavadinimą pasirodė labai įdomios (juokiasi).
Neįsivaizdavau, kas yra universitetas, galvojau, kad panašiai bus kaip mokykloje, bet čia viskas priklauso nuo tavęs – kiek pats pasiimi, kiek tau įdomu. Turi įdėti daug darbo, nes informacijos duoda, bet „nesukramto“ kaip mokykloje.
Turi stoti su tvirtu noru mokytis tą dalyką, daugelis įstoja, kad tik įstotų. Aš taip pat norėjau tiesiog į Vilnių.
Dabar turiu stiprų norą tęsti studijas, gal mokymus. Dėl srities dar neapsisprendžiu, ar gilintis į fotografiją akademiškai, ar eiti į medijas, skaitmeninę plotmę, o gal psichologiją.
Kaip atrodo tavo darbo diena?
Įprastai, kiekviena diena – kitokia. Esu laisvai samdoma fotografė, kartais būna tokių mėnesių ar pusmečių, kai leki iš vienos fotosesijos į kitą, po jų 5 valandas redaguoji nuotraukas. Būna labai įtemptų laikotarpių, bet būna ir tokių, kai gali dvi savaites nefotografuoti visai.
Sausis ir vasaris – visada mažiau visko vyksta, šie mėnesiai tokie, per kuriuos iki šiol nežinau, kaip elgtis. Logiškiausias sprendimas būtų dirbti, užsidirbti ir leisti juos savo tobulėjimui ar poilsiui. Itin sunku neįkristi į tą abejonių savimi duobę: „ O Dieve, aš neturiu darbo“, „Gal ta fotografija man neskirta?“. Tokios mintys vis kyla, bet paskui ateina pavasaris, vėl darbai prasideda ir vėl gyveni, džiaugiesi, bėgi, leki, dirbi.
Su kokiais projektais daugiausiai dirbi? Specializuojiesi? Kaip randi savo klientus?
Nemažai fotografuoju vestuves, dirbu su drabužių prekiniais ženklais, darau asmenines fotosesijas. Taip pat daug dirbau su muzikantais, nes muzika – artimas dalykas.
Būna įvairių projektų: ir reklamoms fotografuoju, ir su socialinės medijos kūrėjais dirbu.
Kadangi rinka Lietuvoje yra maža, labai daug lemia pažintys, rekomendacijos. Dalis klientų, žinoma, atranda ir vertina, atsirenka pagal darbus.
Agnės aistra – nuogumas fotografijoje. A. Papievytės nuotr.
Kokie tau įsimintiniausi projektai?
Labiausiai įsimena maži, kūrybiniai projektai. Smagu, kad teko garbė nufotografuoti „ba. “ grupei vinilinės plokštelės viršelį, albumas buvo pripažintas tais metais geriausiu roko albumu. Įsimintinų kelionių ir fotosesijų Maroke, Olandijoj ir Vokietijoj turėjome su „VIELA“ rūbų prekės ženklu.
Labai vertinu asmenines fotosesijas, kurios – kaip terapijos forma. Kai 3–4 val. praleidi su nepažįstamu žmogumi ir atrandi, kiek jus daug sieja. Man maži dalykai įsimintini.
Nesinori pabrėžti tų prekinių ženklų – esu fotografavusi ir „Akropoliui“, ir „Nike“, bet gal ne taip įsimintini tokie momentai, tiesiog darbas.
Kokie dalykai fotografuojant kelia didžiausią džiaugsmą? Kokie tokio darbo sunkumai?
Labiausiai patinka užmegztas kontaktas su fotografuojamu žmogumi, nes tai labai intymus dalykas. Kaip tau pavyksta išlaikyti nuotaiką,užmegzti ryšį, kartais atrodo, kad nuo to priklauso ir rezultatas.
Neigiamų dalykų, žinoma, taip pat yra. Jeigu tu dirbi, iš to gyveni, ne visada galėsi fotografuoti tai, kas tau patinka, ir ne visada tavo darbai sutaps su tavo vertybėmis. Kiti kūrėjai sugeba vėliau išsigryninti savo stilių ir vertybes, bet iki to daug ir sunkaus darbo.
Tenka fotografuoti, kas nekelia kūrybinio pasitenkinimo, bet į tai žiūriu, kaip į bet kokį darbą.
Retušavimas – labiau juodoji fotografo darbo dalis, nors yra projektų, kur malonumą jauti sėdėdamas, retušuodamas. Mėgstu vestuvių nuotraukas tvarkyti, nes jos neša labai gražią emociją. Kartais būna, kad paverkiu žiūrėdama savo fotografuotas vestuves, prisiminus viską.
Vestuves Agnė fotografuoja nuo paauglystės. A. Papievytės nuotr.
Jeigu galėtum fotografuoti tik tai, kas patinka, kas tai būtų?
Nuogus žmones (juokiasi). Tai labai įdomi patirtis. Tokia, kur gal ne visiems to reikia, bet tiems, kuriems reikia, veikia kaip kažkokia terapija. Labai įdomu matyti žmones, išgyventi su jais tokį nuogumą, ir tai užfiksuoti.
Tyrinėti, ką tai reiškia ir fotografuoti taip pradėjau prieš maždaug dvejus metus.
Ar mėgsti savo darbą?
Taip, labai, kai gaunu „fainą“ užsakymą, net pašoku iš džiaugsmo.
Kaip manai, socialiniai tinklai fotografams padeda, ar kaip tik sunkiau atrasti savo kelią?
Čia nuo požiūrio priklauso. Tyrimai atskleidžia, kad socialinės medijos tikrai prastina mūsų emocinę sveikatą, bet kita vertus tai tiesiog yra mūsų komunikacijos tąsa. Su fotografija – tas pats, iš vienos pusės daug lengviau parodyti savo darbus, būti pastebėtu, gauti užsakymų, juo labiau, kad per paskutinius 10 metų žmonija padarė tiek nuotraukų, kiek nebuvo padariusi per visą fotografijos gyvavimą. Fotografų reikia – profesija nėra nepelninga.
Kita vertus, dabar autentikos liko mažiau, anksčiau fotografais galėjo būti tik tie, kurie labai norėjo, tuo degė, išmanė techniką, dabar visi daugiau ar mažiau esame fotografai. Gal paprastam žmogui, kuris neturi stipraus vizualinio pajautimo ir sunkiau pasirinkti gerą fotografą.
Dabar atsidarai instagramą ir tu gali tiek prisižiūrėti tokių gerų nuotraukų, ir yra akimirka – kai gali pradėti galvoti, kiek daug gerų nuotraukų ir fotografų, ką aš čia bedarysiu, arba kaip tik – pažiūrėti, įsikvėpti ir pagalvoti, ką tu nori padaryti.
Svarbiausia – nepamesti savęs, pajausti, kas patinka, kokios tavo vertybės, eiti savo keliu, kad ir kaip tai sunku būtų.
A. Papievytės nuotr.
Tu esi ne tik fotografė, bet ir socialinių projektų kūrėja. Šiek tiek papasakok apie projektus „Paleisti“ ir „Noriu sužinoti daugiau apie tave“.
„Paleisti“ projektas gimė labai paprastai, pamačiau savo draugo socialiniame tinkle nuotrauką su užrašu, kuris labai mane palietė. Pradėjau galvoti, kad noriu kažką panašaus daryti Lietuvoje, kad galėtų sklisti žmonių neišsakytos mintys ir jausmai. Sukūriau formą, kurioje žmonės anonimiškai be jokio išankstinio nusistatymo gali parašyti kažką, kas slepiasi, yra neišsakoma. Supratau, kad turiu daug archyvinių nuotraukų, kurių niekada nepanaudoju, taip žmonių mintys „nugulė“ ant mano fotografijų. Tai vėlgi savotiška terapijos forma. Viskas atsitiko pirmo karantino metu, kai įsitraukimas į socialines medijas labai padidėjo, atrodė, kad daug kam tuo metu reikėjo tokio būdo, kur save „paleisti“. Iki šiol jau esu sulaukusi beveik 900 žinučių.
Pradžioje nuotraukas skelbiau tik socialiniame tinkle, o prieš pat Kalėdas išleidau atvirukų rinkinius. Daug kam labai patiko, prieš Valentino dieną išleidau antrą rinkinį, jų dar galima įsigyti. Ateityje svarstau ir apie „Paleisti“ darbų parodą.
Kitas projektas – „Noriu sužinoti daugiau apie tave“, kurio tikslas – suteikti platformą žmonių įvairovei: pažinti jų skirtingumą, priimti kiekvieno unikalumą ir mokytis iš jų patirties. Reikia kalbėti jautriomis temomis, apie kitokius žmones, parodyti, kaip jaučiasi tie, kurių dažniausiai nepamatysime ant žurnalų viršelių, reklamose ir pan.
Pirmojo karantino metu pasinėriau į ieškojimus, kaip labiau susigyventi su savimi. Tuo pat metu atradau „Style Like U“ platformos „What's Underneath“ serijas, kurias žiūrėjau vieną po kitos. Įsikvėpusi vaikščiojau pušynais pajūriu ir tyliai pradėjau svajoti, kad norėčiau kažką panašaus padaryti Lietuvai. Po keleto mėnesių gavau žinutę iš dar tuomet nepažįstamos Indrės su labai panašiomis mintimis. Visai netikėtai prie mūsų prisijungė Giedrė iš „Dydis nesvarbu“.
Kol kas buvo sukurtas tik vienas vaizdo įrašas, su drabužius prieš kameras nusimetančia ir atvirai savo istorija besidalinančia Indre. Apie šį projektą kol kas sunku kalbėti, nes yra planų, kurių dabar dar negalime atskleisti.
Kairėje – visos projekto „Noriu sužinoti daugiau apie tave" sumanytojos – Indrė Kručaitė, Agnė Papievytė ir Giedrė Valavičiūtė, dešinėje – pirmąja serijos heroje tapo Indrė. Agnės Papievytės nuotr.
Esi išbandžiusi ir gyvenimą užsienyje, mėgsti keliauti. Kuo naudingos tokios patirtys?
Anksčiau, kai viskas atsibosdavo, sugalvodavau spontaniškai pamėginti kažką naujo. Taip pusmetį pagyvenau Londone, ten jau nemažai gyveno draugų, nors neturėjau konkretaus plano, bet norėjau pokyčio. Visada žinojau, kad nesiekiu gyventi megapolyje, bet norėjosi bent pabandyti. Turėjau susitaupiusi šiek tiek pinigų, įsidarbinau padavėja pirmam skelbimuose pasitaikiusiam restorane, kuris pasirodo buvo daugiau nei restoranas: ten veikė viešbutis, kavinė, „co-working“ erdvė, vinilų ir gėlių parduotuvės bei naktinis klubas. Mane ten pastebėjo kaip fotografę, leido išbandyti jėgas fotografuojant socialinėms medijoms, įvairius vakarėlius. Žadėjo ateitį dirbant kartu, viskas išsirutuliojo netikėtai gerai, supratau, kad jėgas pasitikrinau ir tokiam mieste neprapulčiau.
Bet įdomus momentas buvo, kai fotografavau vieną vakarėlį to viešbučio viršutiniame aukšte terasoje. Fotografuodama bendravau su įvairiais sėkmingais žmonėmis ir vienas žymus fotografas ištiesė man savo vizitinę kortelę, kviesdamas užsukti pasikalbėti dėl darbo studijoje. Prisimenu, kad stoviu, žiūriu į Londono panoramą, žmones, ir galvoju, kur aš matau save po 5 metų. Tikrai ne čia, tikrai ne su tais žmonėmis, ne šitose betono džiunglėse, ne šiose iliuzijose apie stiprų darbą ir kažkokią šlovę.
Pajutau, kad man trūksta paprastų dalykų – išeiti ir matyti lauką, ežerą, pievą, Londone yra daug parkų, bet tai – ne tas pats. Kažkoks jausmas spaudė ir supratau, kad neturiu tokių ambicijų lipti per galvas ir siekti kažkokių neaiškių dalykų – pinigų, statuso ir t.t.
Buvo iš aplinkos pasiūlymų pabūti bent du metus, esą reikia priprasti. Bet kas per patarimas, priprasti prie to, ko nenori?
Buvo labai įdomu, bet galvoju, kaip suderinti du dalykus. Man patinka būti pasaulyje: su skirtingų tautybių, išvaizdos, orientacijos, pažiūrų, amžiaus žmonėmis – tai įkvepia, pakrauna ir jaučiuosi gyva tarp tokių žmonių, bet tuo pačiu myliu namus, savus žmones ir mažas, apeinamas vietas. Turiu svajonių surasti balansą.
Taip pat teko „Erasmus“ praktiką atlikti – 3 mėnesius gyvenau Sicilijos saloje, tai ten buvo fantastinis laikas, iki šiol atsimenu, kaip filmo vertą patirtį. Visiems studijuojantiems rekomenduoju pilnai išnaudoti „Erasmus" galimybę.
Taip pat viena du mėnesius keliavau po Aziją – tai užaugino ir paliko įdomių patirčių. Kelionės vienai visada atrodė kažkas, ką noriu pabandyti. Žinoma, buvo ir baisių momentų. Po to nors ir klišė, bet atrandi daugiau savęs, išmoksti su savimi būti, susitikti su savo tamsesnėmis vietomis ir suvokti, kad nieko taip baisaus nėra, kur bebūsi – neprapulsi. Tai suteikia labai daug pasitikėjimo savimi.
Didžiulio susidomėjimo sulaukė Agnės projektas „Paleisti“. A. Papievytės nuotr.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Mėgstu gaminti, domiuosi maistu, taip pat sportuoju – patinka joga, bėgimas. Labai daug skaitau. Visada skaitau vieną knygą apie žmogų, jo psichologiją, savęs pažinimą, dažnai ir kokią grožinę – romaną, biografiją. Dabar laukiu knygos apie skaitmeninę kultūrą „Mixed feelings“.
Karantinas pakeitė mane, anksčiau taškydavau energiją, o dabar viskas į save – ateina informacija per knygas, terapiją, jogos mokytoją, atrodo, ir žmonės aplink mane pasikeitė. Kaip „tetris“ pradėjo dėliotis mintys, kurios padeda konstruktyviau gyventi, ir aplinka pastebi, kad pokytis įvyko. Nežinau, ar čia karantinas, ar jau šiaip laikas, ateina branda.
Koks galėtų būti tavo patarimas jaunimui, svajojančiam apie fotografo profesiją?
Pirmiausia – pradėti fotografuoti. Su patarimais – viskas pasidaro darymo būdu, jeigu nori – eik ir daryk, abejonių visada bus.
Pradžiai siūlyčiau kopijuoti kitus, įkvepiančius kūrėjus, juk taip vyksta mokymosi procesas, iš pradžių kažką kopijuoji įdėdamas savęs, o paskui ilgainiui supranti, ką ir kaip nori daryti pats. Čia turi eksperimentuoti.
„ba. " grupės vinilinės plokštelės viršelyje – A. Papievytės nuotrauka.
Daugiau Agnės Papievytės fotografijų rasite - https://agnepapievyte.com/
Agnės Papievytės fotografijos ir darbo akimirkos:
