Mano Gargždai



Klaipėdos rajono muziejai kviečia pasikapstyti po praeitį

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė. A. Rimkuvienės nuotr. Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė. A. Rimkuvienės nuotr.

Ištroškusiems kultūros duris jau atvėrė muziejai. Įdomiomis istorijomis, slypinčiomis už Klaipėdos rajono muziejų durų, bei pasvarstymais apie kultūros židinių padėtį sutiko pasidalinti Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė.

 

Kaip buvo statomi laivai?

Laivadirbys keliaudavo su pameistriais pas užsakovą, tam, kad pastatytų laivą šeimininkui patogioje vietoje, arčiau marių kranto ir nereikėtų jo gabenti. Meistras su savimi pasiimdavo įrankių dėžę (skrynią), kurioje būdavo priemonės medžiui dirbti: obliai, pjūklai, kaltai.

J. Gižo etnografinės sodybos lankytojai edukacijų metu gali išbandyti šiuos įnagius ir išvysti buvusio sodybos šeimininko Jono Gižo įrankių dėžės originalą.

Gamybos proceso metu drėgną medieną kabindavo virš degančio laužo ir lenkdavo lentas taip, kad išlenktų laivo korpusą. Buvo reikalingas ir kalvis, kuris nukaldintų apkaustus, žiedus, vinis laivui. Burės buvo perkamos arba siuvamos vietoje.

Išlydint laivą pirmajai kelionei, kad būtų išvengta nelaimių, į laivo bortą, kaip ir dabar, būdavo daužomas vyno butelis, o kapitonai ir padėjėjos, kurie dalyvaudavo šitoje ceremonijoje, aplaistomi marių vandeniu.

 

Pamaryje galima pastebėti ypatingą stogų atributą – vėtrunges. Gal galėtumėte plačiau apie jas papasakoti?

Jas nuo XIX a. laivai turėjo iškelti kaip vėliavą, mat tada tai buvo vienas iš žvejybos reikalavimų, padėjęs reguliuoti nelegalią žūklę ir jos kiekius mariose.

Vėtrungėms buvo parinktos kontrastingos, kaimams priskirtos spalvos, tam, kad žvejybos inspektorius nuo kranto matytų, iš kur atplaukęs laivas. Klaipėdos dalies kaimų vėtrungės buvo spalvinamos juodai ir baltai, geltona ir mėlyna buvo šiandieninės Kaliningrado srities spalvos, o raudona ir balta – dabartinės Šilutės, Klaipėdos rajono dalis.

Iš pradžių vėtrungės buvo tiesiog paprastos plokštelės ant laivo stiebo, tačiau ilgainiui žvejai pradėjo jas drožinėti. Viršutinėje dalyje skaptuoti tikėjimo, šeimos, darbo, turto simboliai, galima pamatyti ir namų, bažnyčių formas. O apatinė vėtrungės dalis vaizduodavo žvejų laimikių kiekį, dydį.

Dabar vėtrungės sodybose atsiranda kaip stiliaus atributas.

 

Vienoje iš Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus edukacijų siūlote pasivaikščioti „Ėvės takais“. Ką tai reiškia?

Ieva Simonaitytė yra kilusi iš Priekulės apylinkių – čia augo, formavosi, jos literatūros darbai skirti šio krašto žmonių gyvenimui pavaizduoti, be to, Priekulėje vyresniame amžiuje leido vasaras.

Mes sudarėme pažintinį maršrutą, trunkantį apie pusdienį. Agluonėnų ir Priekulės apylinkėse sudėlioti taškai, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su Ievos Simonaitytės gyvenimu, gimimu. Pavyzdžiui, kapai, kur yra palaidoti jos artimieji, bažnyčios, kuriose ji lankėsi, rašytojos vardo muziejus. Galima užsisakyti ekskursiją arba keliauti savarankiškai, pasinaudojant muziejaus tinklalapyje esančiu leidiniu.

Tai yra tarsi kvietimas pažinti I. Simonaitytę per jos nueitus takus.

 

Kuo ypatingas Priekulėje stovintis rašytojos vasarnamis?

Rašytoja mylėjo šią vietą, kuri turbūt buvo palanki ir kūrybai: čia ramu, arti gamta, upė. Dar ir šiandien užlipus į antro aukšto terasą juntama šios vietovės magija.

Rašytoja vasarnamyje leido savo vasaras ir būdavo iki pat vėlyvo rudens. Tada, surengusi atsisveikinimo vakarienę, išvykdavo atgal į Vilnių. Ir dabar muziejus puoselėja šią tradiciją ir lapkričio mėnesį rengia „Žvakių vakarą.“

Dabar pastatas yra restauruotas, tačiau išliko jo XX a. pabaigos aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai. Memorialiniame muziejuje galima išvysti rašytojos daiktus, sovietinį periodą atspindintį vasarnamio interjerą.

 

Kaip atrodydavo tipiška senovės lietuvnininko gyvenimo diena?

Jai daugiausiai įtakos turėdavo gamtos ritmas. Žemdirbių rutiną nuspręsdavo orai, metų laikotarpis, dienos ilgumas.

Tiesa, Mažosios Lietuvos žmonės turėjo tradiciją – 16 val. jie gerdavo kafiją. Tai buvo svarbiausias lietuvnininkų gėrimas, panašus į šiandieninę kavą.

Šišioniškiai kavos neįpirkdavo, tai buvo prabanga. Todėl kafiją jie gamindavo iš ąžuolo gilių, miežių grūdų arba cikorijos. Balindavo pienu ir gerdavo iš gražių puodelių, parsivežtų iš užsienio. Dažnai šalia gėrimo patiekdavo ir pyragą – tai buvo šeimininkės garbės reikalas.

Šiuo ritualu galima pasimėgauti ir muziejaus edukacijų metu.

 

Gargždų krašto muziejus. A. Rimkuvienės nuotr.

 

Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje galima išvysti tremties korespondenciją. Kuo ji ypatinga?

Politiniams kaliniams buvo leidžiama rašyti laiškus du kartus per metus. Jeigu laiško turinys nepatikdavo, cenzūruojantys asmenys laišką subraukydavo, uždažydavo arba tie laiškai net nepasiekdavo adresato. Kai kurie politiniai kaliniai atsiminimuose mini, kad iki Stalino mirties buvo galima rašyti tik rusiškai, bet yra pasakojimų, kad kiti rašė ir lietuviškai.

Laiškai buvo rašomi su cheminiais pieštukais, jų širdelėmis ant popieriaus, beržo tošies, cemento maišų atplaišų.

Grįždami iš darbo siuntėjai padėdavo laiškus atviroje vietoje, kad neįkalinti žmonės paimtų ir išsiųstų. Prie lagerio vartų prižiūrėtojas tremtiniams liepdavo atsisegti šimtasiūles ir apčiupinėdavo, kad kalinys neįsineštų laiškų.

Būdavo piešiamos ir atvirutės: kaliniai kurdavo patys arba paprašydavo gabesnių draugų. Siųsdavo į gimtinę švenčių proga ar keisdavosi tarpusavyje.

Buvo populiarios ir atsiminimų knygelės, į kurias įrašydavo posmus ir linkėjimus. Kiekvienas knygelės lapelis buvo puošiamas piešiniu.

 

Kokia buvo tarpukario Gargždų kasdienybė?

Yra žinoma, kad gargždiškiai tarpukariu buvo labai aktyvūs kultūriškai. Gargžduose vyko vaidinimai, kūrėsi teatrai, buvo žaidžiamas futbolas, rengiamos įvairios parodos, veikė šaulių, katalikų organizacijos.

Gyvenimas virė ir ne kultūros srityje. Pirmadieniais vykdavo turgus, o didesni prekymečiai – pirmą mėnesio ketvirtadienį. Tada suvažiuodavo prekybininkai, žmonės iš aplinkinių kaimų.

Veikė du privatūs knygynai, prie turgaus aikštės buvo dvaro tvenkinys, aplink kurį gyventojai, ypač jaunimas, mėgo vakarais pasivaikščioti. Rinkos aikštę supo prekybiniai pastatai: Gedvilo mišrių prekių parduotuvė su arbatine, parduotuvės, kepyklėlės. Prie Klaipėdos gatvės stovėjo medinis laikrodinininko namelis. J. Basanavičiaus gatvės pradžioje įsikūrė geležies dirbinių ir žibalo krautuvėlė. Stovėjo trys maldos namai: katalikų, evangelikų liuteronų bažnyčios bei žydų sinagoga.

Minijos upe plukdyti sieliai į Klaipėdos uostą. Stončiaus malūnas aprūpindavo miestelį elektra, nors elektros reikėjo tik kelioms lemputėms valstybinėse įstaigose.

Kadangi Gargždai įsikūrę pasienyje, per miestelį dažnai slapčia įvežtos prekės. Kontrabanda buvo aplinkinių kaimelių pragyvenimo šaltinis. Tuo metu kontrabandinės prekės buvo spiritas, vaisiai, kuriems buvo taikomi dideli muitai. Su vaisiais susijusi ir įdomi istorija – vaikinai dažnai ne gėles merginoms nešdavo, o vaisius.

 

Paklausus žmogaus, ką nuveikti pajūryje, jis neretai atsako, jog reikia vykti prie jūros. Ką reikėtų daryti, kad žmones labiau trauktų muziejai?

Pajūrio trauka yra stipri. Važiavimas prie jūros neretam yra daugelio metų tradicija, o aplink jūrą ne visada ir apsižvalgoma.

Manyčiau, padėtų geresnė komunikacija, nes dar neišmokome paskleisti žinią, kad turime parodyti įdomių dalykų. Taip pat pagelbėtų ir išskirtinesnės organizuojamos veiklos, kurios jau yra įgyvendinamos, gaunant finansavimą ir dalyvaujant įvairiuose projektuose.

 

Kas padėtų muziejams suklestėti?

Pirmiausia, tolygesnis finansavimas. Muziejų projektai dažniausiai būna sudaromi keleriems metams, tad vienais metais pinigų skiriama, o kitais – ne. Tai padėtų sukurti ir įdomesnius produktus, paslaugas.

Būtų puiku, jei išeitų lengviau pritraukti daugiau specialistų į muziejaus kolektyvą. Dabar dažnai vienas darbuotojas dirba kelių sričių darbus.

Ir, žinoma, lankytojų idėjos. Džiaugiamės, jei atėjęs žmogus ne tik gauna išmuštą bilietėlį ir traukia apžiūrėti ekspozicijos, bet ir padiskutuoja, pateikia pasiūlymų.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 214 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,