Gargždiškis Vytautas Beizakas (28) pirmą kartą į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko būdamas 19-os. Tai buvo jo pirmasis skrydis lėktuvu. Nors pirmieji trys mėnesiai svajonių šalimi laikomoje Amerikoje jo nesužavėjo, vėliau trauka šiai šaliai ir noras susikurti finansinį pagrindą nugalėjo. Trečią kartą nuskridęs į Nantaketo (Nantucket) salą Masačiusetso valstijoje, ten praleido net ketverius metus, o grįžimą paspartino prasidėjusi pandemija. Šiandien Vytautas džiaugiasi emigracijoje įgyta patirtimi, o gyvendamas Gargžduose yra įsitikinęs, kad gerovę galima susikurti ir Lietuvoje.

Pasiūlymas – netikėtas

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje mokęsis jaunuolis buvo aktyvus, jau tuomet jo pomėgį muzikai ir gebėjimus konstruoti pastebėjo informacinių technologijų mokytojas, pakvietęs Vytautą tapti mokyklos didžėjumi.

„Mėgdavau remontuoti, tvarkyti. Žinoma, ne visada viskas pavykdavo. Mokykloje buvau susikonstravęs dėžę, perdaręs iš kolonėlių, įdėjęs lempas, kurios šviečia pagal muziką“, – savo pomėgius atskleidė pašnekovas, pridurdamas, kad mokyklos renginiai neapsieidavo be jo.

Meilė muzikai padiktavo ir būsimos profesijos pasirinkimą – Vytautas įstojo į Kauno technologijų universiteto muzikos technologijų studijas. Jam teko studijuoti ir su dabar Lietuvos muzikos industrijoje žinomais atlikėjais.

Visgi, studijų vieta buvo mokama ir kainavo apie 15–20 tūkst. litų. Jaunuolis svarstė imti paskolą, bet galiausiai nusprendė mesti studijas.

Nutraukus studijas Kaune, vaikinas nedvejodamas nusprendė ryžtis darbui užsienyje. Anot jo, jau buvo sutarta, kad vyks uždarbiauti į Angliją, bet netikėtai mamos pažįstama, kuri JAV gyveno daugiau nei dešimtmetį, pasiūlė pabandyti padirbėti JAV.

„Anksčiau buvau sakęs, kad nelabai norėčiau dirbti statybose ar staliumi. Tačiau, kai mama man paskambino ir paklausė: „Ar nori vykti darbui statybose JAV?“, iškart sutikau. Tada nebebuvo svarbu, ką dirbti, tas žodis „Amerika“ pakeitė požiūrį“, – istoriją prisiminė Vytautas, kuris po to iškart išvyko į JAV.

Gyveno JAV žinomų bei pasiturinčių žmonių pamėgtoje saloje

Jis ten praleido keletą mėnesių, dirbo staliumi Nantaketo saloje. Ši vieta Amerikoje žinoma, kaip

istorinė banginių medžiotojų sala ir yra itin populiari vasaros atostogų kryptis, mėgstama išskirtinę kokybę bei privatų poilsį vertinančių žinomų bei pasiturinčių, įtakingų JAV žmonių.

Grįžęs į Lietuvą, Vytautas susižavėjęs Amerika, anaiptol, nebuvo. Pabandė dar kartą studijuoti – šį kartą metus laiko bandė prisijaukinti Turizmo ir viešbučių administravimo sritį, taip pat buvo įsidarbinęs Gargžduose. Galiausiai viską metęs antrą kartą išskrido į tą pačią salą JAV.

„Tą kartą labiau patiko, gavau daugiau atsakomybių darbe, įgijau daugiau pasitikėjimo. Dirbau staliumi ir prižiūrėdavau vasaros vilas, kurios priklauso į salą atvykstantiems žmonėms, – pasakojo Vytautas. – Reikėdavo užtikrinti priežiūrą rudenį, žiemą, kai namuose nėra atostogautojų. Rūpintis elektra, šildymu, tvarkyti ūkinius dalykus, atlikti tam tikrus remonto darbus.“

Trečią kartą gargždiškis vyko į salą su tikslu pasilikti ir padirbėti mažiausiai metus, užsidirbti, tačiau, kaip pats sako, nepajuto kaip prabėgo ketveri metai.

„Visada buvo mintis neišvažiuoti visam, kaip daug kas galvoja. Norėjau tiesiog užsitikrinti finansinį pagrindą ir grįžti“, – prioritetus nurodė pašnekovas.

Paskutiniu metu jis rūpindavosi net 30-ies namų priežiūra. Pasak pašnekovo, įdomu tai, kad saloje siekiama išlaikyti autentiką, dėl to visi namai iš išorės yra beveik vienodi, nėra šviesoforų, o elektros stulpai yra mediniai. Pasak pašnekovo, nors namai iš išorės atrodo vienodai, viduje jų įrengimas skiriasi kardinaliai.

„Žmonės, kurie atvykdavo, tikrai gyvenime pasiekę labai daug, įgyvendinę tikslus, kuriuos įprastai matome tik filmuose. Galėtų, atrodo, ir pasigirti bei jaustis kažkuo geresni už daugelį, tačiau priešingai, jie visada noriai pasidalindavo savo patirtimi, bendraudavo kaip su draugu. Tas labai nustebino ir to pasigendu Lietuvoje“, – apie bendravimo laisvumą, žmonių atsipalaidavimą JAV pasakoja gargždiškis.

Jo teigimu, saloje poilsiauti mėgdavo ir JAV prezidentai – J. Bidenas, D. Trumpas, tačiau pačiam su jais susidurti neteko, nors girdėdavo apie jų atvykimą.

Anot pokalbininko, ši sala savo ramybe jam primindavo gimtuosius Gargždus: „Visada, kai išvykdavau į Niujorką, Bostoną ar kitus miestus, grįžęs į salą sakydavau, kad grįžtu į Gargždus. Malonus jausmas, kai gali laisvai eiti, vaikščioti, nėra spūsčių, labai daug žmonių, eilių. Jautiesi, kad esi saugus.“

Ne sezono metu šioje saloje gyvena apie 10 tūkst. gyventojų, tačiau vasarą poilsiautojų skaičius gali svyruoti ir apie 50 tūkstančių.

Asm. archyvo nuotr.

Grįžimą paskatino pandemija

Nors siekio gyventi JAV Vytautas neturėjo, prasidėjusi pandemija paskatino greitesnį apsisprendimą grįžti. COVID-19 situacija lėmė, kad viskas staiga užsidarė, darbai sustojo, o gyventi ir laukti, kol viskas nežinia kada stos į savo vėžes, nesinorėjo.

Kelionė per prasidėjusios pandemijos įkarštį pavasarį nebuvo paprasta, nes užsidarius Lietuvos sienoms, vienintelis kelias grįžti į gimtinę buvo keltu.

„Kelionė prasidėjo iš Nantaketo keltu į Hyanį, išsinuomojęs automobilį vykau į Bostoną, iš ten skridau į Niujorką, po to – į Amsterdamą, iš jo – į Hamburgą ir ten išsinuomavau automobilį ir važiavau iki Kylio. Galiausiai kėliausi su keltu į Lietuvą“, – ilgą ir varginančią kelionę prisiminė emigrantas.

Jo teigimu, pirmieji grįžimo momentai dar vertė suabejoti, ar sprendimas tikrai teisingas.

Vytautas prisiminė jam įstrigusį gruboką muitinės darbuotojos atsakymą, kai susigrūdę keleiviai turėjo laukti kelto autobuse: „Pats žinojai, kur grįžai.“

„Mintyse pagalvojau, kad gal ir per greitai priėmiau sprendimą išvykti, iškart buvo bendravimo šokas. Bet gal dėl tvyrojusios panikos žmogus buvo sutrikęs ir atsakė gan šiurkščiai“, – bendravimo skirtumus, kurie iškart užkliuvo, prisiminė pašnekovas.

Nustebino pokyčiai gimtajame mieste

Visgi po ketverių metų nebuvimo Lietuvoje, pamatyti pokyčiai Vytautą labai maloniai nustebino.

„Kai važiavau iš Klaipėdos į Gargždus po tų ketverių metų, mačiau labai daug pasikeitimų. Nustebino, kad viskas sutvarkyta, pakeista, renovuota, labai daug naujų namų pristatyta. Matosi, kad žmonės stengiasi ir nori gyventi geriau, gražiau. Žinoma, tada turi daug daugiau dirbti, nepasiduoti ir nesustoti, kad galėtum gyventi taip, kaip būdamas užsienyje, tik jausdamasis daug kartų geriau, nes esi namuose“, – įžvalgomis dalinosi pašnekovas.

Pasak gargždiškio, nors Amerika ir yra svajonių ir galimybių šalis, kur galima greičiau užsidirbti pinigų, pakilti karjeros laiptais, jo širdyje visada svarbią vietą užėmė gimtieji Gargždai.

„Ramybė – yra pagrindinis dalykas žmogui. Jeigu jis nesijaus ramus, saugus, negalės pilnavertiškai gyventi ir džiaugtis savu gyvenimu“, – sako pašnekovas.

Pagrindinis dalykas, prie kurio grįžus buvo sunkoka priprasti – bendravimo skirtumai.

„Ten žmonės laisvesni, tačiau ypatingai mandagūs bei gerbiantys vieni kitus. Visi noriai vienas kitam padeda, laisvai užmezga kontaktą. Egzistuoja kitokia tarpusavio bendravimo kultūra bei įpročiai, laiko kartu praleidimas. Šiek tiek to laisvumo ir pozityvumo pasiilgstu. Trūksta, kad žmonės Lietuvoje būtų labiau atsipalaidavę, mažiau susireikšminę. O mūsų gimtojoje Lietuvoje, manau, kad galima lygiai taip pat gerai gyventi kaip Amerikoje, toje svajonių šalyje“, – įsitikinęs reemigrantas.

Asm. archyvo nuotr.

Rado mėgstamą darbą ir hobį

Vytautas prisipažįsta, kad grįžus nebuvo lengva integruotis į darbo rinką, psichologiškai reikia laiko suvokti, kad, kiek ten uždirbdavo per dieną, čia uždirbs per mėnesį.

Bet šiandien pokalbininkas gali pasidžiaugti, kad rado ne tik mėgstamą darbą, bet ir pomėgį.

Įsidarbinęs autodalių parduotuvėje, jis susipažino su profesionaliu šonaslydžio lenktynininku.

„Jis užsiminė, kad vyksta į varžybas. Kadangi buvau nusipirkęs kamerą, pasiūliau paskolinti. Jam grįžus iš varžybų nutarėme, kad į sekančias vyksiu kartu ir kiekvienas darysime savo darbą. Taip atradau naują pomėgį. Po kurio laiko pajaučiau, kad tai man patinka, investavau į šį hobį – įsigijau profesionalią fotografavimo ir filmavimo įrangą. Po to pradėjau fotografuoti nekilnojamąjį turtą. Susipažinęs su kolegomis nekilnojamojo turto srityje, gavau pasiūlymą prisijungti prie jų komandos. Taip pradėjau dirbti nekilnojamojo turto brokeriu“, – istoriją, apie tai, kaip rado patinkantį darbą ir pomėgį pasakoja Vytautas.

Anot jo, emigracijoje įgyta patirtis leido suvokti, kad nesijaus gerai, jeigu nedarys to, kas patinka.

„Visada galvojau apie namus, gimtą miestą. Emigracija tarsi davė spyrį grįžti ir daryti tai, kas patinka. Pinigai yra tik dalis tavo gyvenimo. <...> Daug kas sako, kad sunku Lietuvoje gyventi, bet jeigu tam skiri laiko, yra noro, tikrai gali daryti, kas patinka ir gyventi gerai“, – mintimis dalinasi Vytautas.

Vyras sako, kad jam Gargždų ir miestelio ramybės negali atstoti joks kitas Lietuvos miestas.

Kalbant apie emigracijos laikus, jam itin įsiminė pozityvumo nestokojęs kolega iš Salvadoro, kuris ir nepaisant sudėtingo gyvenimo, nepamiršdavo priminti: „Reikia džiaugtis kiekviena diena.“

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis“