Mano Gargždai



Gyvūnų globos įstaigos vadovė: žmogiškumas atsispindi mūsų elgesyje su gyvūnais

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
UAB Nuaras nuotr. UAB Nuaras nuotr.

Žmogaus globojami gyvūnai rodo patiklumo ir prieraišumo stebuklus. Tačiau ar visada sulaukia tokios meilės ir jautrumo iš žmogaus? Jie būna ir mušami, ir laikomi alkani, negydomi. Netinkamai elgiasi šeimininkai su jaunikliais, kurie naikinami žiauriais, skausmingais būdais.

 

Dažnai mielas šuniukas ar kačiukas dovanojamas vaikams. Tačiau dažnai vaikams greitai pabosta ir gyvulėlis išmetamas šalti, alkti, nesaugiai gyventi šalia kelių, kur nuolat kursuoja automobiliai, paliekantys ant kelio suvažinėtų gyvūnų žymes.  

Kasdien VšĮ Nuaras savanoriai ir darbuotojai mato gyvūnų likimo dramas, jiems džiugu, kai gyvūnas sulaukia sėkmės. Ar aplankys gyvūną geresnis likimas priklauso nuo visų mūsų, nuo mūsų jautrumo ir širdies gerumo. Apie tikrąjį gyvūnų globos namų realybę ir kalbame su VšĮ Nuaras vadove Jurgita Šventoraityte Gustaitienė.

 

Jurgita, nuo ko viskas prasidėjo, kaip atsiradote Nuare?

Nuaro globos namai atsirado su pačios klinikos įsteigimu – 1993 metais, kuomet aš baigiau veterinarijos akademiją. Pirmieji beglobiai gyvūnai atsirado natūraliai – žmonėms atnešus juos užmigdyti. Buvo labai gaila įvykdyti tokį žmonių prašymą, todėl įkalbėdavau gyvūną tiesiog palikti klinikoje, kad galėčiau surasti jiems naujus namus.

Puikiai atsimenu pirmąjį savo globotinį, dėl kurio bene daugiausiai išliejau ašarų. Tai buvo rainas katinas, kurį ir pavadinome Rainiumi. Moteris jį atnešė į kliniką bulviniame maiše, padėjusi ant stalo pasakė, kad pavargo juo rūpintis ir jį šerti. Liepė jį užmigdyti. Taip ir liko katinas gyventi pas mane. Be abejonės, jis buvo agresyvus, jis nenorėjo bendrauti, sirgo įvairiomis ligomis. Jo socializacija užtruko apie 8 mėnesius.

Daugelis Nuarą pažįsta kaip beglobių gyvūnų globos įstaigą, tačiau įmonės istorija prasidėjo nuo dresavimo mokyklos ir veterinarijos klinikos. Šiuo metu Nuaras turi modernius gyvūnų globos namus Alytuje ir Klaipėdoje, teikia platų paslaugų spektrą susijusių su gyvūnais, veikia veterinarijos klinika, viešbučiai gyvūnams, grožio procedūrų salonas ir kt.

 

Gyvūnų prieglaudoje jau dirbate ilga laiką, sakykite, kodėl gyvūnai susiduria su žmonių žiaurumu?

Kai pats žmogus yra nusivylęs, kada su juo nuo vaikystės buvo elgiamasi netinkamai, tai ir su gyvūnu jis elgiasi analogiškai. Žiaurumas prieš gyvūnus, tai tarsi veidrodinis mūsų visuomenės problemų atspindys. Ne veltui daugelyje gerovės srityje pažangių valstybių praktikoje naudojamas algoritmas. kai gavus pranešimą apie smurtą prieš gyvūną, kartu su gyvūnų globėjais vyksta ir vaikų teisių atstovai. Praktika rodo, jog žiaurumą, smurtą patiria visi, kas yra silpniausi toje aplinkoje – būtent vaikai ir gyvūnai.

Turime vėlgi tarsi iš to išaugti – sunkūs okupacijos metai, tikrai nepasėjo gėrio sėklų.

Pakeisti situaciją galima tik edukuojant ir gerinant socialinę aplinką. Jei žmogus pats bus laimingas, ta laime, o ne smurtu, norės dalintis su kitais.

 

Ar galima teigti, kad būna atvejų, kai gyvūnas tampa tik kone žaislu: pažaidžiau ir išmečiau ar tenka jūsų veikloje tai pastebėti?

Gyvūnus irgi paliečia mados tendencijos. Liūdina, kai žmonės nesigilindami kokioje daugykloje vargsta šuniukų mamos ir kokias kančias jos patiria, vaikosi mados įsigyti pigiau šokoladinį pudeliuką, špiciuką bišoniuką ar cavapoo, maltipoo.

Tokių mados bangų pasekmės jau teko ne kartą stebėti. Kadaise nuo tokios mados bangos nukentėjo dobermanai, visai nesenai – haskiai. Po populiarumo bangos atoslūgio šunys patenka į prieglaudas. Kai žmonės supranta, jog tik paveiksliuke mėlynakis haskis mielai šypsosi, o realybėje – kaukia, kanda, loja, pabėga, sužaloja net šeimos narius.

Vaikydamiesi mados žmonės nepasidomi, kiek daug pastangų, laiko o ir pinigų reikės tinkamai prižiūrėti ir auklėti haskį, ar kitą ar kt. populiarios veislės šunį. Tokių šunų, kurie jau turi šeimos verdiktą eutanazijai, į Nuarą patenka labai dažnai.

Su jais ir mums nėra lengva. Agresyvūs, nesocializuoti, nemokantys vaikščioti su pavadėliu, elgtis mieste, automobilyje – tokių šunų neįmanoma padovanoti, kol jų neperauklėjame.

Perauklėti yra labai sunku, kartais tai užtrunka ne mėnesį ir ne du, tai gali trukti metus ir netgi ilgiau, o perauklėjimui reikia profesionalių dresuotojų.

Džiaugiuosi, jog Nuaras turi vienus geriausių dresavimo specialistų, todėl ir Nuaro dresavimo mokykla yra gausiai lankoma, o iš prieglaudos paimtiems šunims taikomos nuolaidos tiek paliekant juos viešbutyje, tiek dresuojant, gydant, naudojantis kirpyklos ar kt. paslaugomis.

 

Kaip regioniškai skiriasi žmonių požiūris į gyvūnus?

O, ši regioninė atskirtis gyvūnų gerovės srityje yra milžiniška. Vilniaus, Kauno gyventojų supratingumas manyčiau yra bene didžiausias. Vilniečiui, kauniečiui nėra gėda priglausti seną, luošą, aklą šuniuką ar kačiuką ir dažnai tampa netgi prestižo reikalu. To negalėčiau pasakyti apie nutolusių regionų gyventojus, kurie dažnai ieško veislinio gyvūno pigiau. Nesinorėtų absoliutinti, tačiau pabandykite pasikalbėti apie kačių kastracijos būtinybę regionuose.

Išgirsite daug piktų epitetų, nesupratingumo, o visų svarbiausia, bus išrėkta, jog tai labai brangu. Galima pagalvoti, kad priveistų kačiukų, keliaujančių į prieglaudas dėžėmis, išlaikymas yra pigiau. Kastracija yra vienas pigiausių populiacijos pertekliaus reguliavimo būdų ir gėda, kad dėl neišprusimo juo iki šiol nepasinaudojama.

Paminėčiau, kad pavyzdžiui Klaipėda, Palanga, Visaginas yra kačių miestai – juose daugybė beglobių kačių.

Manau, jog Lietuvoje beglobių šunų problema jau yra išspręsta ir į prieglaudas patenka tik nepriežiūrai, netekę ryšio su savininkais šunys, arba tie kurių atsisakoma. Su katėmis vis dar yra komplikuota situacija. Tačiau tikiu, jog ateis ta diena kai mūsų šalyje nebeliks beglobių kačių.

 

Pasidalinkite jautriausia jūsų išgyventa istorija. Papasakokite apie tai, ką tenka išgyventi jūsų darbuotojams.

Labiausiai išgyvenau dėl vieno šuns – tai buvo belgų aviganis su peršautu petikauliu, kuris pas mus pateko iš Kauno rajono. Rodėsi, kad mes šiam šuniui niekaip negalėsime padėti. Jam buvo sutrupinti kaulai. Tuo metu turėjau išvykti į tarptautinę parodą Suomijoje, kolegų veterinarijos gydytojų klausiau, ką man su juo daryti?

Su rentgeno nuotrauka kreipiausi į visus geriausius Lietuvos veterinarijos specialistus. Visi jie man atsisakė kone ta patį: „neprisigalvok, daugiausiai kuo galime padėti šiam šuniui, tai amputuoti jam koją“. Aš griežtai šio sprendimo atsisakiau ir daugelis mano tokį elgesį laikė paprasčiausiu kvailiojimu.

Aš auginu belgų aviganį, todėl žinau, kokie jie yra judrūs – su trimis kojomis jiems kokybiškai gyventi būtų labai sunku. Tad grįžusi iš užsienio kreipiausi į daktarą Kairevičių, o jis, turėdamas auksines rankas ir didelę širdį, man neatsakė ir sutiko pabandyti. Pooperacinis laikotarpis buvo itin sunkus ir sudėtingas, tačiau jau po mėnesio pastebėjau, kad jis judina vieną kojos pirštą.

Dabar jis gyvena Vilniuje su žinomu muzikos mokytoju ir, neabejoju, kad gyvena laimingą gyvenimą. Bėgioja keturiomis kojomis, maudosi prūduose, eina pasivaikščioti... Nors kartais atrodo, kad nebėra jokios vilties, ima ir nutinka stebuklas.

Papasakojau apie asmeninį išgyvenimą dėl žmogaus nuskriausto gyvūno. Tokių emocionalių išgyvenimų ir skaudžių, o dažnai ir laimingų istorijų nutinka vos ne kasdien. Per praėjusius (2020) metus Nuaras į naujus namus išleido 2 000 gyvūnų. Tai milžiniškas skaičius. Tačiau kiekvienas gyvūnas Nuaro darbuotojams tai ne tik statistinis vienetas, tai asmeninė išgyventa emocija.

Daugelis jų išgydyti, išslaugyti, ant rankų išnešioti, todėl į naujus namus palydimi su džiaugsmo ašara ir virpesiu širdyje. Išrinkti tinkamą šeimininką irgi yra nelengva misija.

Turime subūrę stiprią komandą, kuri savo turimų žinių ir profesionalumo dėka mažiausiomis sąnaudomis padaro daug svarbių darbų. Visuomenės palaikymas tiek moralinis, tiek materialinis yra tarsi varomoji jėga dirbti netausojant savęs ir neskaičiuojant darbo valandų.

Dėl nepagrįstų apkalbų, šmeižikiškų komentarų, dirbtinai sukeliamų intrigų darbuotojai ir jų šeimų nariai vis dar skaudžiai išgyvena, nors prie to jau yra pripratę ir puikiai skiria „fake“ anketų naudojamus išsireiškimus.

Pats sunkiausias momentas yra visuomenės abejingumas, nesupratingumas ir nesiklausymas. Be jokios abejonės ir finansinis klausimas. Net jeigu ir stengtumėmės gelbėti gyvūnus iš visos širdies, negalime pasamdyti gydytojo, kito specialisto ir jam nemokėti atlyginimo, ar nuvažiuoti ištraukti į upę įkritusio kačiuko, neturėdami kuro automobilyje. Džiaugiamės, kad žmonės labai aktyviai mums padeda, ne tik pinigais, tačiau atneša jiems maisto, reikalingus reikmenis, rengia akcijas ir pan.

 

Ko konkrečiai šiandien reikia, kad situacija kardinaliai pasikeistų ir gyvūnų gerovė taptu ne aptarinėjimo objektu, o realia pagalba?

Vienu sakiniu atsakyti tikrai sunku. Nėra unikalaus recepto, kurį įvykdžius viskas staiga imtų ir pasikeistų. Reikia kryptingo ir nuoseklaus darbo įstatymų leidybos, visuomenės švietimo, įsisenėjusių nuostatų keitime. Kol kas daugelį valstybinių problemų sprendžia savanoriai entuziastai iš savų ar paaukotų lėšų, o valstybė, kuri turėtų prisiimti tiesioginę atsakomybę ir ieškoti būdų problemai išspręsti, skirti finansavimą tarsi stovi ir pasyviai stebi, o politikai pasinaudodami situacija periodiškai ištransliuoja vieną kitą lozungą, tačiau situacija iš esmės ir lieka nepakitusi.

Analogiška situacija susiklostė ir su daugyklų skandalu, kai LR VMVT sprendimu, dalyvaujant policijos pareigūnams, savivaldybės atstovams į gyvūnų globos namus Nuaras nuo 2020 m. rugsėjo mėn. 4 d. pateko beveik 200 šunų iš šių rajonų daugyklų: Kretingos rajono (57 šunys), Klaipėdos rajono (3 šunys), Skuodo rajono (14 šunų), Tauragės rajono (6 šunys), Kauno rajono (81 šunys), Jonavos rajono (10 šunų), Raseinių rajono (3 šunys).

Šie gyvūnai buvo laikomi baisiomis sąlygomis, buvo neprižiūrėti, kai kurie sunkiai sergantys, visi be išimties turintys elgesio ir psichologinių sutrikimų, gyvūnams reikėjo suteikti skubią pagalbą. Šunų negalėjome nei dovanoti, nei perduoti laikinai globai ir valstybinių institucijų nurodymu privalėjome laikyti globos namuose ir jais tinkamai rūpintis. Kai kurių daugyklų bylos teismuose vyksta iki šiol todėl jau daugiau nei 10 mėnesių rūpinamės šunimis.

Pabrėžtina, kad ne visos savivaldybės prisidėjo prie minėtų gyvūnų išlaikymo. Pvz. Skuodo ir Tauragės rajono savivaldybės visiškai neskyrė lėšų, o Kretingos rajono savivaldybė skyrė tik už 14 dienų. Ant globos namų pečių užgulė sunki atsakomybės ir finansinė našta, nes gyvūnus reikia ne tik prižiūrėti ir šerti, bet daugumai jų reikalingas ilgas ir brangus gydymas, socializacija, dresūra, be to tenka rengti įvairius dokumentus policijos, VMVT bei kitų institucijų prašymu. Mūsų valstybėje apmokėjimo už globos įstaigų valstybei teikiamas paslaugas klausimas yra visiškai nesureguliuotas iki šiol, nors ne kartą kreipėmės į įvairias institucijas ir netgi vyriausybę.

Svarbu skaitytojams paaiškinti, jog nei viename teismo procese mūsų globos įstaiga Nuaras nebuvo įtraukta kaip proceso šalis, nors to prašėme. Kol nesibaigė teismo procesai ir neįsiteisėjo Teismo sprendimai, negalime kreiptis dėl išlaikymo išlaidų priteisimo iš jų savininkų, o ir savininkystė, kai kuriais atvejais yra įrodinėjama teismuose. Daugintojai visuomet atsako, jog jie neprašė šunų paimti ir kategoriškai atsisako apmokėti už jų išlaikymą ir gydymą. O įsiteisėjus Teismų sprendimams konfiskuoti gyvūnus, net ir prisiteisus iš buvusiųjų savininkų apmokėjimą už gyvūnų globos ir gydymo paslaugas, lieka labai maža tikimybė jog išlaidos bus apmokėtos, nes dauguma jų neturi turto, oficialiai nedirba. Nuarui tektų ilgai bylinėtis teismuose ir mokėti už teisininkų paslaugas, o tai dar padidintų ir taip sunkią finansinę naštą.

Manau jog Valstybė, kai jos institucijos atlieka būtinus veiksmus įstatymų įgyvendinimui ar pažeidimų užkardymui, negali finansinės naštos perkelti privačioms įmonėms, organizacijoms ir minėtus veiksmus atlikti privačių lėšų sąskaita, nes tai pažeidžia bet kokius sąžiningumo principus.

 

Gyvename demokratiškoje valstybėje, esame ES. nariai, bet ar žmogiškumo mumyse yra daugiau kalbant apie mūsų santyki su gyvūnais?

Tenka daug keliauti, nes esu tarptautinės kategorijos teisėja, teisėjauju tarptautinėse kačių parodose todėl turiu unikalią galimybę betarpiškai pabendrauti su gyvūnų augintojais, aptarti gyvūnų laikymo, veisimo, globos ir gerovės klausimus. Teko lankytis ne tik kitose Europos šalyse, bet ir Amerikoje, Indonezijoje, Kinijoje, Malaizijoje.

Be abejonės, visos valstybės tiek kultūriškai ar istoriškai, tiek požiūriu į gyvūnus yra labai skirtingos. Lietuvoje situacija yra nebloga, tikrai daug dėmesio skiriame gyvūnų globai. Jaunoji karta auga socialiai atsakinga ir jautri, turinti didelį atjautos jausmą.

Dar yra išlikę kai kurios senos nuostatos, tačiau kuo toliau tuo rečiau išgirstu, kad šunį įsigyja, tam, kad jis saugotų namus. Šiuo metu gyvūną įsigyja todėl, kad reikia draugo. Tikiuosi greitu laiku iš mūsų kultūros išnyks ir šunų rišimas prie grandinių.

 

Kokie būtų patarimai tiems, kurie nori iš prieglaudos pasiimti gyvūną, kaip turėtume tam pasiruošti ir kokių sąlygų namuose reikia, kad tas gyvūnas vėlei negrįžtu pas jus?

Pirmiausiai – atsakingai priimti sprendimą, įvertinti ar tikrai pakaks laiko gyvūnu rūpintis. Gyvūnas nėra pirmos būtinybės objektas, neprivaloma jį auginti.

 

Ko šiandien jums labiausiai reikia, kad sukurtumėte dar geresnes laikinas sąlygas gyvūnams?

Kaune ir Alytuje globos namai jau turi gerai sutvarkytą infrastruktūrą, patogias sąlygas tiek gyvūnams tiek darbuotojams, netgi vandens telkinius išsimaudyti.

Šiuo metu įrenginėjame lauko pabėgiojimo aikšteles Alytuje ir Klaipėdoje. Jų įrengimas nėra pigus. Džiaugiamės, kad dalį tvoros segmentų Alytaus globos namams padovanojo Lytagra, tačiau kitos įmonės į mūsų prašymą visiškai nesureagavo, tad teko kitų užmačių atsisakyti ir įsigyti savo lėšomis. Po keleto savaičių mūsų šuniukai galės voliotis žolėje, lakstyti ir žaisti.

Klaipėdos globos namuose labai reikia specialių apsaugų nuo saulės naujai įrengtiems lauko apartamentams. Jų įrengimas yra labai brangus. Tačiau rankų nenuleidžiame – vis tiek kada nors padarysime ir gyvūnams gyventi bus patogiau.

Daug priekaištų iš visuomenės sulaukdavome dėl globos namų Užliedžiuose, nes nuomojami pastatai buvo prastos būklės. Pastatai nebuvo mūsų nuosavybė todėl radikalių pokyčių negalėjome daryti. Visuomenei pastatų išvaizda buvo svarbesnė nei tai kad gyvūnai ten buvo prižiūrėti ir jautėsi gerai, todėl nusprendėme globos namus Užliedžiuose uždaryti. Laukia naujos prieglaudos statybos, turime parinkę sklypą patogioje vietoje.

Tikimės, jog su visuomenės pagalba Kauno regiono globos namai taps ne tik patogia vieta nuskriaustiems gyvūnams prisiglausti, bet ir edukacijos centru.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 230 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,