Mano Gargždai



Bibliotekininkė Emilija Alminienė: kultūros troškimas tik auga

Įvertinkite šį įrašą
(5 balsai)
Emilija Alminienė Gindulių bibliotekoje sukūrė tikrą kultūros oazę Emilija Alminienė Gindulių bibliotekoje sukūrė tikrą kultūros oazę

Sendvario seniūnijos Gindulių biblioteka įsikūrusi dar 1930-iaisiais statytame name. Į nedidelę biblioteką veda seni suklypę laiptai. Bibliotekos vedėja Emilija Alminienė sako: keitėsi laikai, keitėsi santvarkos, tačiau kaimo žmonių kultūros troškimas tik augo. Jei seniau suaugusieji neturėjo laiko paimti į rankas knygos, dabar gi gali sau leisti malonias valandas su gera literatūra.

 

Gindulių bibliotekoje vietiniai skaitytojai jaučiasi lyg namie – bibliotekos vadovė E. Alminienė kiekvieną pasitinka, kiekvieną pažįsta, pasiūlo arbatos ir visada – kaip tik tam žmogui tuo laiku tinkančią knygą. Nors buvo laikas, kuomet  į Gindulius atvykusi E. Alminienė nieko nepažinojo, o pirmosios darbo dienos laukė su siaubu. Tada ji dar nežinojo, jog likimui davus itin ūkišką darbą, jos gyvenimo kelias vis dėlto nuvingiuos kultūros link.

„Mano karjera prasidėjo kultūros srityje. Skuode dirbau meno vadove, teko vadovauti ir kultūros centrui, mokiausi muzikos, baigiau chorvedybos kursus. Iš pradžių dirbau kaimuose, vėliau vadovavau rajono kultūros namams. Taip tęsėsi 16 metų. Tačiau kiekvienas turime savo lemtį ir viskas klostosi taip, kaip yra numatyta. Kai pradėjau mąstyti, jog vaikai jau užaugo, jiems reikės tęsti mokslus, atsirado darbo pasiūlymas šalia Klaipėdos – Ginduliuose. Sunku patikėti, bet iš kultūros namų vedėjos, chorvedės tapau augalų sėklininkystės agronome tarybiniame ūkyje. Buvau baigusi mokslus, bet pirmoji darbo diena tikrai nebuvo svajonių – juk iki tol tokio darbo nedirbau. Bet net ir darbuodamasi tokioje visiškai nuo kultūros nutolusioje srityje buvau pačiame kultūros sukūryje“, - prisimena E. Alminienė.

Tarybiniais metais, anot E. Alminienės, kaime vykdavo itin daug kultūrinių renginių – koncertai, vakaronės, vakarėliai. Kiekvieni kultūros namai turėjo daugybę būrelių .

„Kolūkiuose nuolat reikėdavo švenčių – pjautuvės, sėtuvės, palydėtuvės, užbaigtuvės ir taip toliau. Kiekvieną šventę dalyviai dovanų gaudavo koncertą – saviveiklininkams tekdavo paruošti programas su šokiais, dainomis, vaidinimais. Būreliai per repeticijas turėdavo ką veikti. Dalyvaudavai ir aš – kitaip negalėjau, kultūra visada buvo šalia manęs“, - kalbėjo E. Alminienė.

 

Užimtumas visada buvo trokštamas

E. Alminienė prisimena: žmonės visada noriai eidavo į renginius, visada troško bendrystės. To nepakeitė nei nauja santvarka, nei skubėjimo laikmetis.

„Anais laikais kultūrininkai viską turėdavo pasidaryti patys – sukurti programas, parengti koncertus. Dabar viskas patogiau – galima rašyti projektus, gauti finasavimą, renginiams pasisamdyti profesionalų. O noras kultūrintis išlikęs toks pat. Tik pasikeitė laisvalaikio mąstai. Tarybiniais laikais žmonės į renginius eidavo ir dėl to, jog buvo privaloma, ir dėl to, jog kitų pramogų buvo maža. Laiko visi turėjo labai nedaug – po darbo kolūkyje antra tiek reikėdavo dirbti savo namuose. Visi laikė gyvulius, turėjo daug žemės, daržus, šienavo. Tad po sunkių darbų kiekviena šventė būdavo atgaiva. Dabar visuose Ginduliuose, kur gyvena turbūt ne mažiau tūkstančio žmonių, yra gal dvi karvės ir viena ožka. Laiko žmonės turi daugiau. Taigi ir kiekvieną renginį, šventę priima su džiaugsmu – bendrystės norisi visada“, - įsitikinusi E. Alminienė.

 

Pramogų spektras – platesnis ir įvairesnis

E. Alminienės pastebėjimu, lyginat dabartį su kelių dešimtmečių istorija, galima pastebėti gerokai pasikeitusį žmonių laisvalaikį. Dabar visi keliauja, daug kuo domisi, išlavėjęs skonis, suvokimas.

„Apie tokį laisvalaikį, kokį turime dabar, tarybiniais laikais galėjome tik pasvajoti. Štai mūsų biblioteka – maža, apgriuvusiame pastate, su tualetu lauke. Bet traukia čia visus lyg į namus. Juokaudami sakome – mūsų biblioteka ir tonciui, ir rožončiui. Pavyzdžiui, trečiadieniais bibliotekoje renkasi motinos. Turime mamų grupę – priklausome pasauliniam judėjimui mamų, kurios meldžiasi už savo vaikus. Mes, mamos, susėdame prie stalo, giedame, meldžiamės. Po to skanaujame arbatą, diskutuojame, aptariame savo, kaimo problemas, patariame viena kitai. Niekas, kas papasakota, už bibliotekos sienų neišeina. Du kartus per mėnesį bibliotekoje vyksta šv. Mišios, tose pat patalpose repetuoja čia sukurta kapela „Sendvaris“. Rengiame išvykas – vykstame į Lietuvos garsias vietas, vienuolynus, važiuojame į renginius. Esame buvę Lenkijoje, net į Stokholmą plaukėme – pamatėme naktinį linskmybių gyvenimą, prisišokome. Visko, kur tik esame buvę, neišvardinsi – apie tokius dalykus tarybiniais laikais net pagalvoti nebūtum galėjęs“, - mano E. Alminienė.

 

Kiekviena knyga – parinkta asmeniškai

E. Alminienė jau keletą dešimtmečių stebi besikeičiančius skaitymo įpročius. Bibliotekoje moteri s pradėjo dirbti žlugus tarybiniam ūkiui. Prieš porą dešimtmečių suaugęs žmogus į biblioteką užsukdavo retai – rūpėjo normos, gyvūliai, kiti ūkio darbai. Pagrindiniai bibliotekos lankytojai būdavo vaikai – neišpaikinti pramogų, neužvaldyti interneto. Dabar atvirkščiai – į biblioteką dažniau užsuka suaugusieji: „Nes laiko jie turi daugiau ir pasaulis verčia viskuo domėtis“, - tvirtina E. Alminienė.

Anot bibliotekininkės, net bibliotekos turinys gerokai yra pasikeitęs lyginant su senesniais laikais. Dabar lentynose – užsienio, lietuvių, psichologinė, grožinė, mokslinė literatūra. Tik gebėk rinktis.

„Nuolat gauname naujų knygų, užsakomi žurnalai, laikraščiai. Knygų dovanoja ir skaitytojai – ko paskaityti atranda skirtingiausių skonių žmonės. Moterys nuo kasdienybės bėga prašydamo saldžių meilės romanų – tokių tarybiniais laikais net sapnuoti nesapnavome. Moterys juos perskaito vos per naktį ir kitą dieną jau nori kitų. Rimtesnes knygas, prieš rekomenduodama skaitytojams, visada perkskaitau pati. Yra skaitytojų, kuriems, žinau, galiu pasiūlyti tik istorines arba psichologines knygas. Vienas vyras domisi pilimis. Kiekvieną savo skaitytoją pažįstu - žinau, ką jis iš bibliotekos norės pasiimti, o ko atsisakys. Vaikai skaito mažiau – matyt, yra pasikeitusios švietimo programos. Seniau mažiesiems mokyklose pateikdavo sąrašus. Dabar vaikai į biblioteką dažniau atbėga dėl interneto. Apskritai, lyginant su tarybiniais laikais, dabar žmogui yra prieinama daug daugiau informacijos. Tiek moterims receptų ir patarimų, Tiek vyrams visokių idėjų namams, interjerui. Tik spėk domėtis ir dalintis – informacijos gausa ir galimybė ja dalytis bendraujant yra vienas iš didžiausių turtų“, - tiki E. Alminienė, Ginduliuose mažoje bibliotekoje sukūrusi tikrą kultūros oazę. 

Vaizdo įrašas:

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 553 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,