Mano Gargždai



Kad pabėgtų iš Ukrainos, šeima apsimetė Putino gerbėjais: patys atėjome pas priešus ir paprašėme pagalbos

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Orijaus Gasanovo nuotr. Orijaus Gasanovo nuotr.

Kad pabėgtų iš rusų okupantų užimto Ukrainos kaimo Jelena, Vladimiras ir jų anūkas Maksimas turėjo apsimesti, kad palaiko Putiną ir jo armiją. „Kitaip mus visus būtų sušaudę“, – sako viso per gyvenimą užgyvento turto netekusi šeima. Neturėdami jokio finansinio šaltinio šiuo metu jie blaškosi po įvairias šalis ir ieško, kur galėtų įsikurti.

 

Ukrainiečius pensininkus Jeleną ir Vladimirą Kaliuhas bei jų anūką, penkiolikametį Maksimą, sutikau „Lordo“ viešbutyje Varšuvoje, kur jie atsidūrė vienai nakčiai, prieš skrydį į galimai naujus namus Čekijoje. Kažkur jie girdėjo, kad ten ukrainiečius labai gerai priima, kad duoda darbo, suteikia namus, todėl paskutinius pinigus išleido skrydžių bilietams, ir dabar meldžiasi, kad viskas būtų gerai. O kas jeigu nebus? Atsarginio plano šeima neturi.

„Mes jau dvi savaites bėgam, nuo kovo 23 dienos kasdien vis kitoje vietoje. Viskas prasidėjo nuo Rusijos, atsidūrėm ten – mūsų priešų, okupantų žemėje. Tada išvykome į Estiją, norėjome ten pasilikti, bet nepasisekė, neradome vietos. Dabar skrendam į Prahą, bet lėktuvas pavėlavo, nespėjome į persėdimą ir esame priversti nakvoti Varšuvoje. Rytoj kelionė tęsis“, – atsidusdama prisistatė Jelena. Su vyru Vladimiru jiedu visą gyvenimą nugyveno Rubežnojės miestelyje Luhansko srityje, netoli Severadonecko miesto. Kaip tik toje teritorijoje, dėl kurios ir prasidėjo karas Ukrainoje.

Jelena ir Vladimiras sako, kad per pastarąjį mėnesį jie išverkė visas savo ašaras ir visas nervų ląsteles sudegino. Tai, ką patyrė nuo vasario 24-osios, pirmosios karo dienos – jie vadina baisiausiu gyvenimo košmaru. „Kai prasidėjo pirmi sprogimai – mūsų devynių aukštų daugiabutyje iškart dingo elektra, telefono ryšys ir vanduo, mes visą mėnesį gyvenome be to. Liko tik dujos, jomis galėjomės naudotis iki paskutinės dienos, kol buvome namuose“, – pasakoja Vladimiras. Septyniasdešimt penkerių metų vyras kasdien eidavo į lauką ir žmonai su anūku atnešdavo kibirus sniego. Jie jį tirpdydavo, tada virindavo ir gerdavo. O taip pat naudojo tualete, užpildavo atlikę gamtinius reikalus. „Mes mėnesį nesiprausėme, nebuvo kur, nebuvo kaip. Kad visai nesusmirstume nuolat keitėme drabužius“, – išgyventu košmaru dalijasi vyras.

Nuo sprogimų ir šaudymų Rubežnojės miestelyje pačiomis pirmomis dienomis išbyrėjo šios šeimos dviejų kambarių buto langai. Kad bent šiek tiek apsisaugotų nuo šalčio ir lauke sklindančių baisių karo garsų, langus Jelena su Vladimiru ėmė dengti senomis antklodėmis ir rankšluosčiais. „Iš to nebuvo daug naudos. Kai šaudydavo ir sprogdindavo garsas būdavo toks, tarsi viskas vyktų mūsų bute. Kaskart išgirdęs karo veiksmus surėkdavau „slepiamės“ ir visi lysdavome už pačių tvirčiausių – nešančiųjų buto sienų. Susiriesdavome, galvas tarp kojų kišdavome ir laukdavome kol garsai baigsis. Vienas sprogimas buvo toks galingas, kad net išlėkė buto durų spyna. Tiesiog nuo garso, nuo visos tos vibracijos“, – pasakoja Vladimiras.

Vyras stebisi, ką jų mažame miestelyje galima tiek sprogdinti ir šaudyti. Baisūs garsai girdėjosi visą mėnesį, užtildavo daugiausiai dviem valandoms naktimis. „Iš pradžių būdavo neįmanoma užmigti, po kiekvieno sprogimo pašokdavome. Po to įpratome prie tų garsų, jeigu koks mažesnis – net nekrūptelėdavome“, – sako jis.

Kas tris dienas pasikeisdami su žmona jiedu eidavo į miestelio centrą įsigyti būtiniausių maisto produktų. Deja, ne visada jų gaudavo, todėl valgė labai nedaug, apskaičiuodami kiekvieną kąsnį. „Galima sakyti badavome. Kiekvienas iš mūsų numetė po 20 kilogramų, aš negaliu į save veidrodyje žiūrėti, negaliu patikėti, kaip dabar atrodau. Labai liūdna, kažkoks košmaras“, – nesulaikydama ašarų kalba Jelena.

Visą mėnesį iki kovo 23 ji kentėjo ir laukė, kol situacija ims gerėti. Tačiau kantrybė galiausiai trūko. Deja, tuo metu Rubežnojės miestelį jau pilnai buvo užėmę okupantai, visur aplink matėsi kareiviai su „Z“ simboliais. „Pasakiau vyrui, kad man nusispjauti, kas bus. Tiesiog nuo visos tos kančios dingo baimės jausmas, nusprendžiau eiti prašyti pagalbos pas priešus. Išėjau į lauką ir pati kreipiausi į tuos jaunus kareivukus, pasakiau, kad viskas – nebegalime išgyventi, mums reikia kažkur dingti. Jie mane nusiuntė pas kažkokį vairuotoją, kuris esą specialiai atsiųstas išvežti civilius gyventojus. Privalėjau jiems meluoti, kad esame jų pusėje, kad palaikome Putiną ir jo armiją. Kitaip būčiau gavusi kulką“, – dramatiškai pasakoja Jelena. Rusai patikėjo, kad moteris jų pusėje, todėl sutiko suteikti pagalbą, tačiau iškart įspėjo, kad veža tik moteris ir vaikus, vyrų kartu neima.

Žiauriame karo lauke palikti savo gyvenimo meilės – vyro Vladimiro Jelena nesiruošė, todėl ir vėl nuėjo pas rusų kareivius, ėmė prašyti išimties, kad kartu jie pasiimtų ir jį. Deja, į autobusą nepriėmė, bet vienas rusas moteriai patarė kartu su vyru sėsti į savo automobilį ir sekti paskui juos. „Pasakė kelintą valandą, kur turime būti. Bėgau į namus apie tai pranešti vyrui, o tada jis išlėkė į garažą parsivaryti mūsų „Žigulio“. Kaip tik tuo metu prasidėjo didelis apšaudymas, su anūku ir kaimynais bėgome slėptis į namo rūsį“, – prisimena Jelena.

Išsigandęs į visas puses lakstančių bombų Vladimiras gyvas pasiekė garažą, bet iškart važiuoti link namų pabijojo. Taip pat puolė slėptis į garaže esančią duobę. Tai truko apie porą valandų. Tuo metu namuose vyro laukianti Jelena su anūku jau buvo praradę viltį. „Galvojome, kad viskas, kad jo nebėra. Norėjau eiti ieškoti, bet anūkas atkalbinėjo, taip ir pasakė: jį turbūt nušovė, jeigu eisime – nušaus ir mus. Todėl likome slėptis“, – pasakoja moteris.

Galiausiai Vladimiras pasirodė prie savo namų. Į „Žigulį“ įsisodino žmoną su anūku ir nuvyko į miestelio centrą, iš kurio ir važiavo autobusų kolona, vežanti žmones į Rusiją. „Su savimi pasiėmėme tik po kuprinę su būtiniausiais daiktais: dokumentai, pinigai, šeimos nuotraukos, telefonai. Anūkas dar nešiojamą kompiuterį pasiėmė, kurį jam padovanojo tėtis. Maksimas ateityje nori būti programuotojas, daug uždirbti. Todėl nepaleidžia to kompiuterio“, – šeimos istorija dalijasi Vladimiras. Skaudžiausia jam, kad nei jis, nei žmona nežino, kur šiuo metu yra jų dukra – anūko mama, o taip pat, kur jo tėtis. „Jie gyvena Luhanske, susisiekti jokių šansų, nėra jokio ryšio. Mes nežinome, ar jie gyvi“, – tiesiai šviesiai sako Jelena. Po šių žodžių Maksimas ima verkti, tėvų jis nematė daugiau nei mėnesį. Ir nežino, kada pamatys.

Apsimetę Rusijos palaikytojais – seneliai su anūku atsidūrė Milerovo kaime, Rusijoje. Ten jie ir paliko savo automobilį. „Iki paskutinės minutės nežinojome, ar jie mus paleis gyvus, ar tikrai leis keliauti savo keliais. Iš telefonų ištrynėme visas žinutes, viską, kas galėtų jiems sukelti įtarimų. Tačiau jie jų taip ir nepatikrino. Leido mums sėsti į traukinį ir važiuoti pas šeimos draugę gyvenančią Sankt Peterburge“, – aiškina Jelena.

Atvykę į antrąjį pagal dydį Rusijos miestą Jelena su Vladimiru iškart žinojo, kad organizuos kelionę bet kur į Europą, svarbu nelikti Rusijoje. „Sunku nupasakoti tą jausmą. Nors niekas prie mūsų nesikabino, vis tiek būti priešų teritorijoje – labai nemalonu. Turėjome užgniaužti savo emocijas ir neišsiduoti, kad pykstame, kad nepalaikome jų. Matėme, ką rodo jų televizija, ką jie meluoja apie karą, ir kaip visi rusai tuo tiki. Tai labai žiauru, tai šlykštu“, – piktinasi Vladimiras.

Kelias dienas praleidusi Sankt Peterburge šeima susiorganizavo kelionę į Estiją, kur ir planavo pasilikti. Tačiau, anot jų, ten ukrainiečių jau pakankamai, ir naujų atvykėlių niekas nepageidauja. „Pasikalbėjome su keliais pabėgėliais, jie taip ir pasakė – kad darbo nėra, gyvenamų vietų neliko, rekomendavo dingti kur nors kitur. Pažiūrėjome, kokių šalių ambasados yra Estijoje ir išsirinkome Kanados atstovybę. Nuėjome iki jos ir paklausėme ten dirbančių žmonių, kur galime pasiprašyti prieglobsčio. Šie labai keistai reagavo, tarsi nežinotų, kas vyksta mūsų šalyje. Pasakė, kad niekuo padėti negali, kad jie tuo neužsiima. Ir patarė mums vykti į Lenkiją, atseit ten galingesnė ambasada ir ji turi daugiau teisių“, – savo klajones pasakoja Jelena su Vladimiru.

Paskambinę į Varšuvoje įsikūrusią ambasadą, deja, neišgirdo nieko guodžiančio. Su Jelena kalbėjęs žmogus, paaiškino, kad Kanada šiuo metu pristabdė pabėgėlių priėmimą, ir kad reikėtų dar kartą kreiptis šiek tiek vėliau.

Nutarę, kad Estijoje nėra tikslo pasilikti, ukrainiečių šeima už paskutinius pinigus nusipirko lėktuvo bilietus į Čekijos sostinę, kurią jiems taip pat rekomendavo kiti sutikti tautiečiai. „Praha bus tik trumpa stotelė. Važiuosime giliau, į vieną iš Čekijos kaimų, kur prasideda pavasariniai darbai laukuose. Dabar tarp ukrainiečių jau sklinda kalbos, kad neapsimoka važiuoti į didelius Europos miestus, nes ten jau viskas užimta, geriau rinktis mažas vietas, kaimus, miestelius, nes ten lengviau rasti darbo, ypač žemės ūkyje. Mes su žmona nieko nebijome, dirbsime bet ką, nes praradome visą savo turtą, viską, ką uždirbome per gyvenimą. Neturime nieko“, – sako Vladimiras. Jis su Jelena ir toliau gauna ukrainietiškas pensijas, tačiau jomis negali pasinaudoti.

„Tie pinigai Ukrainoje, mes čia negalime prie jų prieiti. Reikia tikėtis, kad jie niekur nedings, ir mums sugrįžus galėsime pasiimti viską iki paskutinio cento“, – planuoja senjorų pora. Dabar jie save vadina benamiais, tačiau gatvėje sako nenakvos – darys viską, kad tik galėtų išlaikyti anūką. „Mes ne tokie žmonės, kurie pasiduodame. Išgyvenome – tai svarbiausia, dabar jau viskas bus paprasta. Niekas nebaisu“, – ne kartą mūsų susitikimo metu pakartojo jie.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 148 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,