Šeštadienio popietę atsidūrus Kisiniuose, iš už senovinės trobos kampo išnirus autentiškais tautiškais rūbais apsirengusioms poroms, akimirką galėjai įsivaizduoti, kaip šiame kaime buvo švenčiama prieš šimtmetį kitą.

Folkloro festivalis „Užaugau Lietuvoje“, dažniausiai  tradiciškai rengiamas Doviluose, šiemet persikėlė į gana autentišką ir jaukią, folklorui pritinkančią aplinką. Jauki senovinė lietuvininkų sodyba, veiksmo  salelės aplink tvenkinį ir tvenkinyje, šimtamečiai ąžuolai, pavėsinės po obelimis, pieva šokiams ir koncertams – erdvė šalia Kisiniuose veikiančio  „Šaulio“ restorano buvo išnaudota labai išmaniai. Į renginį atvažiavę žiūrovai galėjo pasijusti kaip praeitį menančiame filme ar pasakoje, kur už kiekvieno kampo laukia stebuklas – nauja patirtis, susitikimas, muzikos garsai, bendramintis ar įspūdis.

Autentiškais tautiniais rūbais vilkinti mergelė lyg niekur nieko vaikams pasakojo, kad jos čia pat iš popieriaus išlankstyta laimės žvaigždelė, jei ją turėsi, sugalvosi norą, labai labai norėsi ir tiek pat tikėsi, būtinai išsipildys, galiausiai nebestebino. Tokių ir panašių stebuklų vaikai galėjo patirti už kiekvieno kampo. Ir patyrė. Siuvo lėles, vaikščiojo kojūkais, stikliniame avilyje stebėjo, kaip bitės medų neša, o bitininkas čia pat iš vaško senoviniu būdu lieja žvakes. Ne tik vaikai, ir suaugę su didžiuliu smalsumu bandė iš vytelių pinti krepšelius, plaktuku iš vario išlankstyti žalčiuką, siūti skudurinukus, drožti  šventės  žvakidėmis virtusius laivelius iš medžio, persirenginėti senoviniais rūbais ir pozuoti po atviru dangumi įrengtoje fotoateljė šeimos fotografijai.

Atskirą istoriją kūrė visoje sodyboje iškabinėti senoviniai, šmaikštūs užrašai bylojantys protėvių išmintį, atkartojantys posakius, patarles ar juokelius. Žiūrovai ne tik skaitė juos, šypsojosi, aptarinėjo, bet ir naudojo pagal paskirtį. Pavyzdžiui, sugalvoję norą, metė akmenį per tvorą.

Tradicinis renginys šeimai, kurį organizavo Dovilų etninės kultūros centras, šiemet išties buvo įspūdingas, kintantis, nenuobodus nuo popietės iki vėlyvo vakaro. Vienintelis dalykas, kurio šventei  galbūt pritrūko – žiūrovų. Vieni į Kisinius atvažiuodavo, kiti – išvažiuodavo, publika vis kito, o iki įspūdingų vakarojimų prie vandens liko tik geras šimtas žiūrovų. Tačiau tam šimtui labai pasisekė - vakaroti įspūdingoje erdvėje, skambant gyvai muzikai, šviečiant žvakėms, stebint senovinių papročių interpretacijas daugeliui buvo vertingas potyris.

Daugiau apie folkloro festivalį „Užaugau Lietuvoje“, dalyvių įspūdžius, organizatorių vertinimus, skaitykite vėliau.

Redos Baltinaitės fotoreportažas: