Mano Gargždai



Premija už aktyvią visuomeninę veiklą apdovanota gargždiškė Areta: „Svarbiausia įdėti visą savo širdį į tai, ką darai“

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Simos Ulvikienės nuotr. Simos Ulvikienės nuotr.

Naujienų portalo „Mano Gargždai“ jau aštuntus metus iš eilės steigiama piniginė premija už aktyvią visuomeninę veiklą, savanorystę ir originalių idėjų generavimą, šiemet pelnytai atiteko Aretai Petrauskaitei, kuri mokslo gimnazijoje metais itin ryškiai pasižymėjo savo veržlumu, drąsa ir pasiekimais.

 

Dvejus metus ėjusi mokyklos prezidentės pareigas, taip pat vadovavusi LMS padaliniui Gargžduose, prisidėjusi prie daugelio savanoriškų veiklų ir organizavusi renginius bendruomenei, šiandien mergina džiaugiasi, tačiau išlieka kukli: „Tikrai jaučiuosi įvertinta, bet nesitikėjau laimėti, nes esu gana savikritiška ir netikėjau, kad gali taip būti. Labai smagu, kad yra įvertinami aktyvus žmonės, taip gaunama paskata nenustoti daryti to, ką darai. Viena esminių vertybių man, kaip mokyklos prezidentei, buvo bendruomeniškumas ir kaip jį ugdyti, labai norėtųsi, kad ir ateityje jaunimas nepamirštų prisidėti, įsitraukti į įvairias savanorystes, veiklas. Nors ir negaus už tai materialaus atlygio, bet gaus daug daugiau – patirtį, pažintis, prisiminimus ir žinias, kurias galės puikiai pritaikyti ateityje, galbūt tai net padės pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią“.

Areta liko ištikima taip mylimai biologijai ir toliau auginti bei realizuoti save nusprendė Vilniaus Universitete, genetikos mokslų srityje. Su draugu jau įsikėlė į butą sostinėje. „Kartu pasiėmiau ir savo emocinės paramos gyvūną, šunį“, – džiaugiasi mergina.

„Vilnius man – kitoks miestas, labiau pasaulietiškas, didesnė žmonių įvairovė ir požiūris į ją, būtent tokios aplinkos aš visada norėjau, todėl dar iki mokyklos baigimo žinojau, kad čia gyvensiu“, – užtikrintai sako mergina.

Paklausta, ar savanorystė tokioje organizacijoje, kaip „Žinau, ką renku“ nelėmė jos tolimesnio kelio pasirinkimo, pavyzdžiui, politikos srityje, mergina sako abejojanti, ar politika tikrai yra pakankamai gera terpė jaunam žmogui klestėti: „Tiesą sakant, bijočiau ten eiti, kad nelikčiau „užmėtyta akmenimis“ už liberalų požiūrį“.

Prasidėjus pirmiesiems studijų metams, Areta pirmenybę skirti planuoja susipažinimui su studijomis, nauju miestu, integracijai, bendravimui bei darbui.

„Iš pradžių norėčiau pradėti dirbti, nes nesinori „sėdėti ant savo tėvų pečių“, nors patys jie labiau pataria orientuotis į mokslus. Tačiau manau, kad man, kaip ir daugeliui kitų studentų, pavyks sėkmingai suderinti šiuos du dalykus, galvoju apie darbą jaukioje kavinukėje arba kiek rimtesnį, korepetitorės darbą – galėčiau įsivaizduoti save padedančią aštuntokui įsisavinti biologiją ar net chemijos subtilybes. Dar neaišku, kaip bus su savanoriškomis veiklomis ateityje, tačiau kol kas nieko naujo neapsiėmiau“, – teigia Areta.

Simos Ulvikienės nuotr.

 

Kaip manai šiandien, ar baigusi studijas kitame mieste norėtum ir likti „plaukioti platesniuose vandenyse“ ar, visgi, galvoji, jog norėsis sugrįžti ir leisti šaknis čia, kur pradėjai daugelį savo veiklų, savęs realizaciją?

Sunku pasakyti, kaip bus ateityje, bet dabar savęs čia nematau – jaučiuosi truputį išaugusi šitą miestą, čia daug konservatyvių žmonių ir neretai aplinkoje tas konservatyvumas jaučiasi, tad norisi iš to „išlipti“, pakeisti aplinką. Galbūt vieną dieną Gargždai mane prisišauks atgal, bet kol kas – ne. Myliu šį miestą, čia augau ir čia yra mano namai, bet tolimesnei savęs realizacijai šiandien galimybių čia matau mažai, nors norėčiau, kad ateityje Gargždai užaugtų ir visi juos palikę vėl čia atrastų vietos sau. Kol kas jaučiasi žmonių peikimas, jeigu jie neatitinka standarto, nes mes maži, visi vieni kitus pažįstame ar bent jau žinome, todėl dažnai yra pasmerkiama kitokia išvaizda, kitoks mąstymo kampas ar pažiūros. Traumos, patyčios, skaudinančios paskalos artimoje aplinkoje ar mokykloje jaunam žmogui dažnai palieka antspaudą tolimesniam asmenybės vystymuisi.

 

Praėjusiais metais pelnei Pilietiškiausio Klaipėdos rajono mokinio apdovanojimą. Esi jauna, veržli, entuziastinga ir nenustygstanti mergina, be viso to – ir pareiginga pilietė. Gal pilietiškumas – vienas iš tavo laisvalaikio praleidimo būdų, hobis? Ar jį paskatino šeima, artimieji?

Negaliu sakyti, kad tai – šeimos primestas bruožas, šeimoje aš visada buvau skatinama turėti savo nuomonę, tad pilietiškumas galbūt išsiugdė būtent per bandymą save išreikšti. Niekada niekur nėjau su tikslu būti pilietiška, mano tikslas buvo iš to kažką išmokti, pamatyti, pasiimti ir pritaikyti ateityje. Turiu nemažai mėgstamos veiklos laisvu laiku: keliauti po Lietuvos miestus, būti gamtoje, taip pat myliu kompiuterinius žaidimus. Mokslų metų pabaigoje, tuo įtemptu laikotarpiu prieš egzaminus ir pačiame jų įkarštyje, kai šlubavo psichologinė sveikata, atsipalaidavimą radau būtent juose. Taip pat mėgstu skaityti knygas, nors kurį laiką buvau atsisakiusi šio malonumo, nebebuvo tam laiko kai mokiausi, bet dabar vėl grįžtu. Anksčiau tiesiog prisipirkdavau knygų su tikslu jas kada nors perskaityti, dabar atėjo tas perskaitymo laikas.

 

Tapusi gimnazijos prezidente kalbėjai apie išsikeltus tikslus: vietoje to, kad žadėtum materialią naudą, pasirinkai puoselėti bendrystę, komunikaciją ir ryšį tarp mokinių bei administracijos. Ar pavyko pasiekti rezultatų? Šiek tiek papasakok.

Manau, kad pavyko. Tokioje pozicijoje labai didelė dalis proceso lieka nepastebėti, yra matomas tik rezultatas, nors mano tikslas, anaiptol, niekada nebuvo parodyti bendruomenei, kiek aš dėl jos darau, labiau orientavausi, kad mes, gimnazistai, turėtumėm savo švenčių, įneštumėm naujovių į gimnazijos gyvenimą, būtumėm vieningi ir draugiški vieni kitiems. Labai stengiausi viską, ką išgirsdavau iš mokinių, perteikti administracijai. Manau, ryškiausias noras, kad mokiniai būtų išgirsti, pasireiškė 11-toje klasėje, kuomet buvo siekiama grąžinti mokinius į mokyklą po karantino, visus atsiskaitymus nuotoliu perkelti į gyvo kontakto atsiskaitymus, jautėsi mokinių išgąstis. Pamenu, prisijungiau į gimnazijos tarybos posėdį atstovauti mokinių interesams, nes niekas nenorėjome pusę vasaros praleisti mokykloje, kilo nemenka sumaištis dėl to, ką daryti, bet galiausiai, dėl integracijos stokos, buvo priimtas sprendimas į mokyklą gražinti tik pirmoje gimnazijos klasėje besimokančiuosius, kiti liko nuotoliniame. Tas laikotarpis man labai įsimintinas, jam atidaviau daug savęs. Kita vertus, atėjusi į gimnaziją tikrai neturėjau minties suktis visoje bendruomenės, mokinių ir administracijos virtinėje. Viskas prasidėjo nuo krikštynų šventės, kalėdinio karnavalo, tada įstojau į LMS, taip po truputėlį bridau į tuos vandenis, kol galiausiai visai pasinėriau.

 

Kas tau yra svarbu siekiant tikslo, kokiomis vertybėmis šiandien vadovaujiesi?

Pastangos, kantrybė, atsidavimas. Manau, kad svarbiausia – įdėti visą savo širdį į tai, ką darai. Tikiu, kad konstruktyvi kritika yra naudinga, bet galiu pasakyti, kad man jos kartais nereikia: geriau dešimt kartų pati nudegsiu, bet vienuoliktą – pasimokysiu ir, galų gale, pati priimsiu gerą sprendimą, taip augindama save.

 

Kokia visuomenė tau – progresuojanti visuomenė?

Manau, kad visuomenė turėtų pradėti vadovautis tokiu modeliu, kuris leistų jauniems žmonėms pasirinkti kelią patiems, o ne įbrukti savo nuomonę. Nevisai pritariu nėrimui stačia galva vėl į mokslus iškart po mokyklos baigimo: į tave investuojami dideli artimųjų lūkesčiai, jei nežinai, ko nori, galima duoti sau laiko išsiaiškinti, pavyzdžiui, pasinaudoti laisvų metų galimybe ir išvengti nieko nedžiuginančios monotonijos, rutinos. Leiskime savo vaikams būti tokiais, kokie jie yra. Nereikia atitikti kažkieno standartų, vertybių, nereikia bijoti suklysti, svarbu – iš to pasimokyti. Aš, asmeniškai, nemanau, kad labai atitinku savo tėvų standartus, tačiau jie myli mane tokią, kokia esu, nors mano ir jų vertybės, išties, labai skiriasi. Tikiu, kad reikia kurti visuomenę tokią, kokią mes norime matyti, žinoma, įstatyminiu lygmeniu. Taip pat labai svarbus dalykas yra ir psichologinė sveikata – kurkime bendruomenę, kuri priima, neskaudina ir nediskriminuoja. Geriau reflektuokime save ir savo elgesį, tada visi gyvensime laimingesnėje visuomenėje.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 226 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,