Mano Gargždai



Socialiniai darbuotojai randa kelią į negalią turinčių žmonių širdis ir keičia jų gyvenimus

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
SADM nuotr. SADM nuotr.

Žmonės, kurie nemokėjo laikyti peilio ar bulvių skustuko, dabar mokosi naudotis banko kortelėmis, o kai kurie jau beveik pasirengę gyventi savarankiškai – tai dideli pokyčiai intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių gyvenime. „Jie patys sprendžia, ar virti cepelinus, ar pasigaminti lengvus greitus pietus ir suspėti į renginį, o socialiniai darbuotojai – pagalbininkai, kurie parodo kelią, kuriuo reikia eiti“, – sako Erika Klimienė ir Justinas Rimkus. Šis pasakojimas apie juos – socialinius darbuotojus, kantriai mokančius specialiųjų poreikių turinčius žmones savarankiškai priimti sprendimus ir pasirūpinti kasdieniais dalykais.

 

E. Klimienė: „Grupinio gyvenimo namai – tai tikri namai“

Dotnuvos grupinio gyvenimo namuose dirbanti Erika Klimienė dar mokydamasi mokykloje apsisprendė, kad nori dirbti būtent tokio pobūdžio darbą. Baigusi Kauno kolegiją, ji pradėjo dirbti tuometiniame Kėdainių pensionate ir tęsė socialinio darbo studijas Klaipėdos universitete. Tiesa, vėliau ji su vyru išvyko į Norvegiją, tačiau po ketverių metų grįžo į gimtuosius Kėdainius ir vėl pradėjo dirbti pagal specialybę. „Matyt, taip buvo lemta, kad vos grįžusi sulaukiau kvietimo darbuotis tada dar tik besikuriančiuose Dotnuvos grupinio gyvenimo namuose. Juose dirbu nuo 2017 metų“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Daugelis žmonių pirmą kartą išgirdę apie grupinio gyvenimo namus, kuriuose intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės gyvena lyg viena didelė šeima, galvoja, kad čia dirbantis socialinis darbuotojas taip pat nuolat juose gyvena, tačiau taip nėra. Erika dirba įprastą darbo savaitę, o jai ir šių namų gyventojams į pagalbą bet kuriuo paros metu ateina keturios padėjėjos.

Erika pasakoja, kad gyvenimas grupinio gyvenimo namuose labai skiriasi nuo gyvenimo įprastuose globos namuose. „Tai ne pastatas su ilgais koridoriais ir daug kambarių, o įprastas gyvenamasis namas, kuriame kiekvienas gyventojas įsirengė savo kambarį taip, kaip pats norėjo. Atsikraustydami čia, žmonės išsirinko baldus, susitvarkė savo būstą taip, kad jame būtų jauku. Ir gyvena čia jie taip, kaip ir jūs ar aš savo namuose. Tai tikri jų namai, o visi jų gyventojai – viena didelė šeima“, – aiškina ji.

Šių namų gyventojai nuo pirmos dienos privalo prisiimti atsakomybę už tam tikrus buities darbus, mokosi gyventi pakankamai savarankiškai. „Pavyzdžiui, maistą įprastuose globos namuose gamina virėjai ir gyventojams tereikia pavalgius nusinešti lėkštę, o grupinio gyvenimo namuose jie turi ir maisto produktus nusipirkti, ir visus patiekalus pasigaminti. Žinoma, mūsų darbuotojos jiems pataria, o prireikus ir padeda“, – pasakoja E. Klimienė. Tačiau socialinių darbuotojų padėjėjų pagalba minimali. „Tarkim, paaiškiname, kuriuos pomidorus ir agurkus, užaugusius mūsų šiltnamyje, jau galima skinti, o kuriuos dar palikti augti. Kai vykstame į parduotuvę, kartu sudarome pirkinių sąrašą, kartu į vežimėlį krauname prekes. Yra žmonių, kurie nemoka net skaityti ir rašyti, tad vienų į parduotuvę jų išleisti negalime. Bet jie moka pjauti žolę, žino, kur ją vežti išpilti“, – darbo grupinio gyvenimo namuose kasdienybę atskleidžia socialinė darbuotoja.

Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaiko ir keblesnių situacijų: „Rytą ateidama į darbą nežinau, kokios bus gyventojų nuotaikos. Jie gali dėl ko nors nerimauti, liūdėti, gali kuo nors džiaugtis. Jie nori tuo pasidalinti, tad turi išklausyti, jei reikia – padrąsinti ar paguosti. Negali imtis jokio „popierinio“ darbo, kol viskas nebus aptarta, išspręsta, pasidžiaugta ar paliūdėta“.

 

Sėkmės raktas – dėmesys kiekvienam

Pirmieji aštuoni grupinio gyvenimo namuose įsikūrę žmonės iš pradžių turėjo labai menkus buitinius įgūdžius, prisimena E. Klimienė: „Buvo ir tokių, kurie nemokėjo laikyti peilio ar bulvių skustuko, mokėsi serviruoti stalą, valgyti su įrankiais. Dabar, prabėgus penkeriems metams, keli žmonės gali darbuotis virtuvėje vieni ir pagaminti pietus visiems kitiems“. Erika mano, kad pasiekti tokios pažangos buvo galima todėl, kad dirbama su nedidele grupe. Mat specialiųjų poreikių turintiems žmonėms reikia labai daug individualaus dėmesio, o grupinio gyvenimo namuose jo visiems pakanka, nes paprastai juose įsikuria ne daugiau kaip 10 asmenų. Ypač ją džiugina vieno vaikino pasiekimai: „Jis jau gali visur nueiti vienas – pas odontologą, į ambulatoriją, biblioteką ar kultūrinius renginius, į parduotuvę. Dabar jis skatina kitus mūsų gyventojus tai daryti, o pats svajoja kada nors persikelti į apsaugotą būstą“.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai mokosi naudotis ir el. bankininkyste, atsiskaityti banko kortelėmis, kitų dalykų. „Tai daugybė įvairių įgūdžių, kuriuos įgiję jie galės persikelti į apsaugotą būstą ar savarankiško gyvenimo namus, kur socialiniai darbuotojai juos aplankys vos porą kartų per savaitę“, – aiškina E. Klimienė. O vienas svarbiausių dalykų, kurio juos moko socialiniai darbuotojai – gyventi aktyvų gyvenimą, planuoti laiką ir priimti sprendimus. „Viską planuojame kartu. Kartais nutinka taip, kad buvo suplanuota virti pietums, tarkim, cepelinus, bet netikėtai atsirado galimybė vykti į koncertą. Tuomet gyventojai patys tariasi ir sprendžia, ar virti tuos cepelinus, ar pasigaminti greitus lengvus pietus, bet spėti į renginį“, – pasakoja ji.

 

Baimės neliks, kai geriau juos pažinsime

Kaimynystėje įsikūrusius grupinio gyvenimo namus Dotnuvos gyvenvietės ir Akademijos miestelio bendruomenės priėmė draugiškai. Netrukus tradicija tapo „Kaimynų diena“ prie bendrų pietų stalų, „Pyragų diena“, kai Erika su globotiniais vaišina kaimynus šviežiais kepiniais. Be to, jie dalyvauja akcijoje „Darom“, kitose bendruomenės talkose. Meninių gebėjimų turintys globotiniai prieš praėjusias Kalėdas savo sukurtomis snaigėmis papuošė miestelio ambulatoriją. „Viena moteris mezga labai gražias kojines. Jas įvairiomis progomis dovanojame miestelio gyventojams. O jie mus kviečia į renginius, išveža sugrėbtus lapus. Vienas kaimynas perkėlė į kitą vietą mūsų pavėsinę, kita padėjo sukurti gėlyną“, – vardija pašnekovė.

„Nors žmonės mūsų globotinius mato renginiuose, koncertuose, bet nemato, kaip jie gyvena, elgiasi, kokia jų buitis. Dėl to ir atsiranda minčių, kad kaimynystė su grupinio gyvenimo namais bus nesaugi“, – paklausta, kodėl Lietuvoje bendruomenės dažnai nenori tokių kaimynų, svarsto E. Klimienė.

Jai pritaria Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Grigas, kuris tuomet, kai kūrėsi grupinio gyvenimo namai, buvo Dotnuvos seniūnas. „Vietiniai gyventojai ramiai priėmė šiuos žmones į savo bendruomenę, nebuvo jokio pasipriešinimo. Ir vėliau jokių problemų nekilo. Manau, kad svarbiausias dalykas – vietinių gyventojų tolerancija ir supratimas, kokie žmonės įsikūrė jų kaimynystėje“, – sako jis ir priduria, kad grupinio gyvenimo namų kaimynystei vietiniai gyventojai prieštarauja dėl to, kad per mažai apie juos žino. „Dažniausiai žmonės vengia ar baiminasi tų, kurių nepažįsta. Įtakos turi ir išankstinės nuostatos, kad šių namų gyventojai bus netvarkingi, agresyvūs, triukšmaus. Bet vienintelis būdas įveikti šias nuostatas – geriau juos pažinti. Tie, kurie priimami į grupinio gyvenimo namus, tikrai neturi blogų įpročių ar polinkių – tai smagūs, nuoširdūs, draugiški žmonės. Pats esu ne kartą užsukęs į svečius ir buvau labai puikiai priimtas. Be to, su jais visą parą būna specialistai “, – pasakojo V. Grigas.

 

J. Rimkus: „Turime padėti žmogui apsispręsti, bet ne nuspręsti už jį“

„Ilgainiui bendruomenės tikrai taps tolerantiškesnės kaimynystėje besikuriantiems grupinio gyvenimo namų gyventojams. Bet reikia šiek tiek laiko, nes dideli pokyčiai negali vykti greitai“, – įsitikinęs ir Tauragės rajono Adakavo socialinių paslaugų namuose besidarbuojantis socialinis darbuotojas Justinas Rimkus.

Viena iš projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ bendruomenėms teikiamų paslaugų yra „Pagalba priimant sprendimus“. Būtent šias paslaugas psichikos negalią turintiems asmenims teikiantis specialistas pabrėžia, kad tai nereiškia, jog socialinis darbuotojas pats už kitą žmogų viską nusprendžia. „Esame pagalbininkai, kurie parodo kelią, kuriuo reikia eiti. Nukreipiame jį pas atitinkamus specialistus, jį palydime, o vėliau sekame visą procesą“, – aiškina jis, pabrėždamas, kad itin svarbu, jog socialinių įgūdžių stokojantys žmonės išmoktų patys priimti jų gyvenimui svarbius sprendimus ir galėtų kuo geriau savimi pasirūpinti.

Problemų, anot pašnekovo, psichikos negalią turinčių žmonių gyvenime būna pačių įvairiausių: „Itin aktualūs su sveikata susiję dalykai, nes šie žmonės neretai bijo kreiptis į specialistus ir kalbėti apie savo ligą. Kartais tenka spręsti teisinius ar integracijos į visuomenę klausimus, kartais reikia padėti planuoti dienotvarkę, priminti elementarius higienos įgūdžius“. O pagrindinis jo tikslas – pasiekti, kad šie žmonės gyventų kuo savarankiškesnį gyvenimą. „Praėjusią vasarą su Adakavo socialinių paslaugų namų gyventojais vykome pasisvečiuoti į grupinio gyvenimo namus. Norėjome, kad jie pamatytų, kaip gyvena kiti. Nors prieš kelionę jutau, kad mūsų globotiniai nusiteikę gana skeptiškai, po to, kai jie pabendravo su grupinio gyvenimo namų gyventojais ir darbuotojais, ne vieno saviškio veide mačiau susidomėjimą tokio gyvenimo galimybe“, – pasakoja socialinis darbuotojas.

O kas motyvuoja jį patį? „Geriausias atlygis, – atsako J. Rimkus, – globotinių šypsenos ir pokyčiai jų gyvenime“.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 386 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,