Lietuvoje socialinio darbuotojo profesija pradėjo formuotis gana vėlai, tik atkūrus nepriklausomybę, tačiau socialinio darbo profesionalizacija vyko labai sparčiai. Viešojoje erdvėje ir politinėje plotmėje socialinio darbo sritis sulaukia vis daugiau dėmesio. Keičiasi įprastos veiklos praktikos, įgyvendinamos pertvarkos įvairiose socialinio darbo srityse, visuomenėje besikeičiantys ekonominio ir socialinio gyvenimo aspektai sąlygoja poreikį analizuoti pokyčius socialinio darbuotojo veiklos turinyje. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis asmenų grupėmis, kurios turi socialinių paslaugų poreikį.

Iškilus problemoms dažniausiai ir kalbame apie socialinę atskirtį patyrusius žmones, jų problemas, tačiau retas susimąsto, kas padeda žmogui, turinčiam proto, psichikos negalią, senyvo amžiaus asmeniui, vienišam, negebančiam pasirūpinti savimi. Koks tas socialinis darbuotojas, gebantis atliepti neįgalaus skausmui, kokia jo kasdienybė? Ko reikia, kad būtum ne tik profesionaliu, bet ir geru socialiniu darbuotoju?

Tik baigę studijas, pradėję teikti paslaugas jauni žmonės yra iniciatyvūs, energingi, siekiantys teigiamų pokyčių kliento gyvenime. O kai nepavyksta pokyčiai, kai senam, neįgaliam pokyčių nereikia, o reikia tik įgūdžių palaikymo, ar nenusiviliame savo pasirinkta specialybe?

Manau, kad galiu kelti šiuos retorinius klausimus, nes šioje srityje dirbu jau ne vienerius metus ir turiu socialinio darbo patirties. Mano klientai yra tie, kurie turi sunkią negalią: senyvo amžiaus asmenys sergantys demencija, alzheimeriu, psichikos negalią turintys žmonės, kurie gyvena globos namuose. Ne kartą permąstau, ar norėčiau dirbti su kitomis rizikos grupėmis, ir sau atsakau, kad jaučiuosi savo vietoje, dirbdama su tais, kuriems likimas nepagailėjo daug ligų ir problemų.

Kiekvieną rytą eidama į darbą galvoju, kaip miegojo tie, kuriuos nuolat kamuoja nemiga, ar nepablogėjo kurio nors gyventojo jau ir taip nekokia fizinė ar psichinė sveikata, ar pavyks išaktyvinti užimtumo veiklose?

Visada jaudina, kai mano aptarnaujami klientai klausia, ar šiandien juos aplankys dukra, sūnus, anūkas, vyras ar žmona, ir, deja, teigiamo atsakymo sulaukia nedažnai. Tačiau galima tik pasidžiaugti, kad tobulėjant technologijoms nuolat galime susiskambinti garsu ir vaizdu su jų artimaisiais.

Po daugelio bandymų, ieškotų metodų galiu pasidžiaugti savo mažosios bendruomenės bendromis veiklomis, popietinės arbatos gėrimu kartu, lengvų sportinių užsiėmimų, televizijos laidų žiūrėjimo kartu. O tam prireikė ne vienerių metų kasdienės rutinos, kad pagal galimybes bendrautume, užsiiminėtume įvairiomis užimtumo veiklomis. Ir vėl tas pats: klientai, jų rūpesčiai, o kur socialinis darbuotojas?

Mokytojas džiaugiasi mokinių pasiekimais, gydytojas – pasveikusių ligonių skaičiumi, mokslininkai – išradimais, o socialinis darbuotojas – kliento šypsena, gebėjimu pavalgyti, atlikti asmens higieną. Mano darbe pasiekimų nėra, yra tik noras padėti tam, kuriam labiausiai tą dieną reikia. O pagalbos jiems reikia daug, svarbiausia, kad ji turi būti suteikta čia ir dabar.

Socialinis darbuotojas sprendžia teisines, socialines, medicinines ir daugelį kitų problemų. Tokia kasdienybė. Kas sunkiausia? Prioritetu nelaikau jokių problemų, tik sunkiausia būna, kai gyventojas iškeliauja į Amžinybę. Atrodo, susigyvenai, išaktyvinai, supratai, kas jį džiugina ir jo nebėra.

Taigi, dirbant su sunkią negalią turinčiais klientais, socialiniam darbuotojui rutinos nėra, veiklos, problemų yra nuolat, bet tuo ir džiaugiuosi, ir mėgstu savo darbą, mėgstu tuos žmones, su kuriais kiekvieną darbo dieną bendrauju, teikiu paslaugas. Manau, socialinio darbuotojo profesijoje kasdienybės nebūna.