Mano Gargždai



Mitologinę Drevernos širmą praskleidus

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Buvęs žvejų kaimelis Dreverna virto vandens pramogų ir poilsio oaze su puikiai veikiančiu uosteliu. Tačiau vietovę garsina ir legendos. Deniso Nikitenkos nuotr. Buvęs žvejų kaimelis Dreverna virto vandens pramogų ir poilsio oaze su puikiai veikiančiu uosteliu. Tačiau vietovę garsina ir legendos. Deniso Nikitenkos nuotr.

Pastarąjį dešimtmetį prie Kuršių marių rytinio kranto įsikūrusi, Klaipėdos rajone esanti Drevernos gyvenvietė labiausiai garsėja kaip vandens pramogų, aktyvaus poilsio oazė ir laivų uostelis.

 

Statomi nauji namai, plečiama rekreacinė bazė, ir ši urbanizacija po truputį užmarštin nustumia nematomą, bet galingą ir etnokultūrinio paveldo atžvilgiu vertingą Drevernos mitologinį užtaisą.

Apie gerąjį, žmonėms padėti besistengusį ir čia palaidotą milžiną, kuriam alkani vilkai kojas nugraužę. Dykame pamaryje plytinčias pievas, atskleidžiančias neįtikėtinus sutapimus legendose apie mitinį karžygį Naglį ir jo gražiąsias žmonas Brukšvą bei Neringą. Apie linų mynėją, iš kapinių medinį krikštą pavogusią ir baisų galą gavusią.

 

Viduramžių laikai

Dreverna pirmą kartą paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Heinricho ir Livonijos ordino magistro pasirašytame Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte. XIV a. nuoraše lotyniškai vardijamos žemių ribos bei užsimenama, kad Dreverna galėjusi priklausyti kuršių Pilsoto žemei.

„Iš Pilsoto: Žardė (kuršių pilis, stovėjusi ant Klaipėdos mieste esančio Žardės piliakalnio – aut. past.) su savo priklausomybėmis, išskyrus pievas, vieną, vadinamą Drivene <...>“, – rašoma dokumente.

Kitaip tariant, XIII a. viduryje Drevernoje nebuvo nei pilies, nei gyvenvietės, ką liudija ir šio pavadinimo kilmės aiškinimai. Esą Kuršių nerijos autochtonų kuršininkų kalba „drivat“ reiškė veiksmažodį „plūduriuoti, dreifuoti vandenyje“. Tai siejama su per pavasarinius potvynius, šaktarpį, ledonešius ties pamario žemumoje esančia Dreverna plaukiojusiomis ledo lytimis.

Pagal kitą versiją, vietovardis – vandenvardinės kilmės, mat pro gyvenvietę teka Drevernos upė. Svarstoma, kad savo kilme pavadinimas atkeliavęs nuo Latvijos Kuršo ir siejamas su žodžiu „driva“, reiškiančio miško bičių avilį. Šie etimologiniai išvedžiojimai kelia abejonių, nes Drivene minima jau XIII a., o pirmieji šių vietų emigrantai iš Latvijos Kuršo pasirodė apie XV-XVI a.

Kad ir kaip ten būtų, aplinkybę apie žmonių neapgyventas vietas ties Dreverna, kuri buvo svarbi Kuršo užkariautojams tik kaip milžiniškos šienaujamos pievos, liudija ir garsūs Mažosios Lietuvos tyrinėtojai Mortensenai. Geografo hab. dr. Hanso Mortenseno (1894–1964) ir jo žmonos istorikės dr. Gertrudos Mortensen (1892-1992) 1938 m. išleistame bei situaciją pietiniame Kurše XIII a. viduryje vaizduojančiame žemėlapyje ties Dreverna nupieštas kalnelis ir vokiškai parašyta „Heuschlag“, o tai reiškia šienaujamas pievas.

 

Visiškai lygiame kraštovaizdyje išsiskirianti kapinaitėmis paversta kopa audrino žmonių fantaziją, todėl apie ją sukurtas ne vienas padavimas. Deniso NIKITENKOS nuotr.

 

Legendinės kapinės

Negalėdama pasigirti priešistorės archeologiniais paminklais, Dreverna iškyla kaip įvairiaspalvę mitologinę aurą turinti vietovė. Ne veltui ją savo 2013 m. išleistoje knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“ įtraukė garsūs mokslininkai sutuoktiniai archeologas dr. Vykintas ir etnologė dr. Daiva Vaitkevičiai.

Autoriai pastebi, kad pamario milžinai mūsų tautosakos lobyne užima ypatingą vietą.

„Svarbiausia, jog padavimuose apie pamario milžinus kaskart grįžtama prie Drevernos kopos - kaip žemumoje prie Drevernos upės žiočių atsirado ši smėlio kalva“, – pažymi mitologai.

Vieną iš padavimų apie Drevernos milžiną pagal žmonių pasakojimus užrašė bei 1940 m. knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno“ paskelbė dr. Jonas Remeika.

Šiame pasakojime sutinkame labai stiprų, bet geraširdį milžiną, kuris ateidavo žmonėms į pagalbą. Tačiau tai jį ir pražudė.

„Vieną dieną senas žmogus norėjo per Marias pereiti ir Užmaryje (taip tarpukariu vadino Kuršių neriją – aut. past.) prisirinkti malkų, kur augo puiki giria, bet nežinojo kaip. Tada kreipėsi į milžiną ir prašė jį: „Gerasis milžine, užpilk Marias, aš noriu pereit į aną pusę!„ Milžinas prižadėjo ir nužengė į Dravernos kaimą smilčių atsinešti“, – rašoma J. Remeikos knygutėje.

Milžinas prisibraukė pilną maišą (pagal kitą versiją – prijuostę, vadintą šiuršiu, o tokias nešiojo moterys, tad iškyla dilema dėl Drevernos milžino „lyties“) ir ėjo Kuršių marių užpilti. Tačiau vos keletą žingsnių žengus pratrūko jam maišas ir smiltys išbiro ant žemės.

Milžinas ant tų smilčių atsisėdo ir ėmė lopyti maišą. Jo ilgos kojos nutįso ligi pat Brukšvos pievų, kurios buvo priaugusios krūmų, o juose veisėsi daug vilkų.

„Alkani vilkai atbėgo ir nukrimto milžinui kojas. Jis buvo taip įsigilinęs į savo darbą, kaulo adata belopydamas, kad visai nepajuto piktų vilkų darbo. Dėl to staiga nusilpo ir pasimirė“, – liūdnas epizodas šmėkšteli istorijoje.

Kitą dieną žmonės susirinko, apverkė gerąjį milžiną, o paskui jį aprausė smiltimis. Ko žmonės nesuspėjo padaryti, pati gamta pabaigė: smarkus vakaris vėjas supustė aukštą, smailą kauburį.

Išties gyvenvietės pietinėje dalyje pūpso iš viso lygaus kraštovaizdžio išsiskirianti medžiais apaugusi kopa. Tai – senosios Drevernos kapinės, kurias dėl legendos dar vadina milžinkapiu, esą čia laidodami vietiniai dar randa milžino kaulų.

Pačios kapinaitės – vertos aplankyti ne tik dėl legendinio šleifo, bet ir įstabumo: kalną su antkapiais gali apeiti ratu, jis turi terasas, o nuo XIX a. išlikę pomirtiniai paminklai nusipelno atskiro dėmesio. Jų – daug: tai ir autentiški gražiausi kalvių kalti, lieti kryžiai, ir mediniai, žemučiai krikštai, ir akmeniniai antkapiai su įdomiausiomis epitafijomis, parašytomis senąja lietuvininkų tarme, vokiečių kalba. Milžinkapyje ilsisi ir vienas garsiausių pamario laivadirbių Jonas Gižas (1867–1940), kurio etnografinėje sodyboje Drevernoje veikia muziejus.

 

Nykios, nuobodžios pievos. Tačiau jos nepaprastos, tai – mitinio personažo Naglio žmonos Brukšvos pievos. Beje, Naglis turėjo pačią ir Kuršių nerijoje... Deniso NIKITENKOS nuotr.

 

Naglio žmonos

Į pietryčius nuo kapinaičių plyti plačiausios pievos, vadinamos Brukšvos vardu. Jos (vok. Bruckschwa Wiesen) fiksuotos ir 1910 m. žemėlapyje. Šioje vietoje galima stabtelėti ir žvilgtelėti į anapus marių baltuojančius Kuršių nerijos kopų masyvus. Neįtikėtinas sutapimas, tačiau Brukšvos vardas sieja Dreverną, Neringą ir Palangą.

Istorijos epicentre – mitinis karžygys, milžinas, didvyris Naglis, kuris įamžintas dviejose vietose: Palangoje ir Kuršių nerijoje. Ir ten, ir ten stūkso Naglio kalnai, su kuriais susijusi tikra mitologinė drama.

Pirmiausia nusikelkime į Palangą. Padavimuose apie jos šiaurinėje dalyje dunksantį Naglio kalną minimas motyvas, susijęs su Nagliu karvedžiu, kuris turėjo gražuolę žmoną, vardu Brùkšva. Naglis žūva karo žygyje, ir pagal vieną versiją kalną (kapą) jam supylę kalavijo broliai, pagal kitą – žmona.

Abiem atvejais Naglio gražioji sutuoktinė taip sielvartavo, kad priverkusi upelį. Išties dabar po žeme pro Naglio kalną teka ir tik pajūryje pasirodo upeliukas, vadinamas Ašaraliu (Ašarale). O šlapios pievos, iš kurių jis išteka, net dabartiniuose žemėlapiuose žymimos Brukšvos (Brakšvos) pievų vardu. Ir gatvė tokia oficialiai yra šalia.

 

Gerasis Drevernos milžinas, kauline adata lopantis prakiurusį smilčių maišą. Adomo Brako iliustracija iš 1940 m. dr. Jono Remeikos knygos. Deniso NIKITENKOS nuotr.

 

Kuršių nerija. Ir čia yra Naglių kalnas, kuris siejamas su paskutiniąja Naglių gyvenviete, galutinai smėliu užpilta apie 1854 m. Bet yra ir padavimas, kuris paaiškina kiek kitokią šio kalno vardo kilmę.

Istorija – apie milžinę Neringą, kuri buvusi tokia daili, kad jos užsimanė jūrų slibinas sau į žmonas. Neringai nesutikus, pabaisa puolė skandinti žvejų laivus. Tada Neringa nutarė atitverti slibiną smėlio pylimu. Nešė prijuostėje į jūrą smėlį, pylė kopas, klojo pušis, mėtė akmenis. Taip Neringa smėlio juosta atskyrė marias nuo jūros.

Bet slibinas nenurimo: neleido žuvims įplaukti į marias, ir žvejai ėmė burbėti – tegul Neringa teka už to slibino. Išgirdo apie tai Naglis, milžinas nuo Palangos. Pamilo jis Neringą ir stojo jos ginti. Nukapojo slibino galvas, perkirto žvynuotą kūną ir, visa į krūvą sunešęs, smėliu užpylė. Taip atsirado Naglių kalnas.

O dabar prisiminkime kitą Naglio žmoną – Brukšvą: susipynė skirtingos mitologinės gijos, nes kitame marių krante – Brukšvos pievos. Tad Palangoje Naglis turėjo žmoną Brukšvą, o Kuršių nerijoje – Neringą, bet palangiškė vis viena kažkaip „susirado“ savo vyrą ir įsiamžino kitame marių krante.

 

Drevernos kaimelis su vos keliomis sodybomis 1650–1670 m. rankraštiniame žemėlapyje. Deniso NIKITENKOS nuotr.

 

Mergos šventvagystė

Nemariame dr. Jono Basanavičiaus veikale „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (JAV, Čikaga, 1903 m.) galima rasti mažiausiai tris pamėkliškas istorijas, susijusias su Dreverna. Vienoje žvejus aplanko vėlė, o kitos susijusios su legendinėmis kapinaitėmis.

„Dravēnuos senuose laikuose minikai, linus bemindami, ginčijos, kas tarp jų didžiausią drasumą parodyt' galētu. Viena merga, lažybos meilydama, ant kapinių nuējus krikštą (paminklą nuo kapo) atnešē; jie liepē tą krikštą vēl atgal' nešt', ale ji, jau įbugusi, nesidavē persišnekēt'. Tad' ji ale nei naktij' pakajaus (ramybės – aut. past.) nejausdama, iš nerimasties ējo pas kunigą pasiskųst; ale kunigs jei tarē: “tai dabar negerai su tavim yra – tu turi mirt'…"

Didžiulę klaidą padariusi mergina maldavo jai padėti, ir kunigas nenusigręžė: atleido nuodėmes ir kartu vakare ėjo į tas pačias kapines. Jose jau vaidenosi trys balti vyrai. Vienas jų taip tvojo naiviai merginai per žandą, kad mėlynas delno įspaudas visą gyvenimą liko.

„Kiti sako, jog merga krikštą tiesiog į pirtį nešus, iš kur ją išeinant nesulaukdami ēją žurēt', tai radę ją su krikštu ant anglių bedegant, dvasēs ją čon užmetusēs“, – rašoma tautos patriarcho sudarytoje knygoje.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 379 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,