Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo vienas pagrindinių Lietuvos laisvės kovotojų prieš sovietinę okupaciją ir gali būti teisėtai vadinamas svarbiu tos kovos simboliu šiandien. Todėl ši istorinė asmenybė buvo ir yra priešiškos valstybės informacinio karo taikinyje. A. Ramanauskas-Vanagas yra pripažintas faktiniu Lietuvos vadovu, kovojusiu prieš okupaciją. 1944–1953 m. šalyje vyko aktyvus partizaninis judėjimas prie kurio prisidėjo apie šimtas tūkstančių žmonių.

Metodai tie patys

„Visų pirma, Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, o tai labai sunkiai tilpo į propagandinę sovietų schemą, pagal kurią bandyta įtikinti, kad į miškus išėjo beraščiai, neišsilavinę, bežemiai kaimo bernai, buržuaziniai nacionalistai, aptekę turtais arba kriminaliniai nusikaltėliai. Vanagas buvo labai gerbiamas mokytojas – jį žinojo ir pažinojo ne vienas jo buvęs mokinys. Vanagas savo asmenybe buvo gyvas įrodymas, kad sovietai skleidžia dezinformaciją“, – teigia karybos apžvalgininkas, saugumo ir gynybos ekspertas Aurimas Navys.

Pasak Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikės Auksės Ūsienės, tiek sovietai, tiek dabartinė Rusija A. Ramanauską-Vanagą ne tik šmeižė,  bandė visais įmanomais propagandiniais būdais diskredituoti, bet ir labai jo bijojo: ne veltui slėpė kovotojo nužudymo faktą, žūties ir palaidojimo vietą, stengėsi jo asmenybę visiškai ištrinti iš visuomenės atminties. Tokios priemonės buvo naudojamos neatsitiktinai: A. Ramanauskas-Vanagas buvo ne eilinis partizanas, bet vienas iš vadų, tad, jo asmenyje mėginama kompromituoti visą Lietuvos laisvės kovą, partizaninį karą prieš sovietinius okupantus. Visais įmanomais būdais stengiamasi melą paversti tiesa, o partizaninė laisvės kova, paneigianti tiek „savanoriško Lietuvos įstojimo į TSRS 1940 m. ir Lietuvos išlaisvinimo nuo nacių“ mitą, tam labai trukdo.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš partizaninio pasipriešinimo simbolių

„Vanagas buvo labai atsargus, išmintingas žaliukas, pridaręs daug bėdų rusų NKVD ir kitoms prievartos struktūroms. Jis niekaip nepakliuvo į NKVD ir MGB, o vėliau – KGB, pinkles, nepalūžo ir nepasidavė, o atvirkščiai – kėlė paprastų Lietuvos žmonių norą priešintis agresoriui. Būtent todėl, iš visiško bejėgiškumo, netgi nužudžius kovotoją, buvo bandoma jį vaizduoti kaip nacį, kaip žydšaudį, kas jį pažinojusiems lietuviams skambėjo tik dar labiau absurdiškai“, – sako A. Navys,  pridurdamas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš partizaninio pasipriešinimo simbolių, kurio sovietai nesugebėjo užspausti net ir po Stalino mirties.

Anot jo, KGB ir saugumo struktūrose dirbantys veikėjai puikiai suprato, kad kol yra simbolis, kol jis gyvas žmonių atmintyje, tol yra viltis, tikėjimas, kad ateis diena, kai bus galima su ginklu rankoje ar be jo vėl išeiti į miškus, gatves, sukilti prieš okupantą bei nusimesti jo pančius.

Daugiau istorijos visiems

„Atitinkamos Lietuvos valstybinės institucijos pagal savo kompetenciją šviečia visuomenę apie partizanų laisvės kovą. Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė tęsia prieškario tradicijas bei puoselėja istorinę atmintį, savo karinius dalinius yra pavadinusi Lietuvos laisvės kovotojų vardais, tame tarpe ir A. Ramanausko-Vanago. Paties partizanų vado žinomumą ir susidomėjimą laisvės kovomis ženkliai padidino 2018-ųjų paskelbimas A. Ramanausko-Vanago metais. Didelės įtakos istorinės tiesos reabilitavimui ir priminimui taip pat turėjo jo palaikų atradimas ir valstybinės laidotuvės. Nebūtina informaciniame kare atsakinėti „informaciniu šūviu“ į kiekvieną paskelbtą eilinį melą. Daug geriau gyventi gyvenimą kuriant savo valstybės CV, mokant istorijos ir mokantis iš jos“, – sako analitikė A. Ūsienė, kuriai pritaria ir kiti pašnekovai.

„Genocido centras, kariuomenės komunikacija plačiai nušviečia partizaninę kovą, mūsų šalies žmonių pasiaukojimą ir geležinę valią ginti savo Tėvynę iki paskutinio atodūsio. Tačiau rimtų edukacinių renginių, kurie įtrauktų kiekvieną Lietuvos pilietį, man regis, vis dar trūksta“, – svarsto A. Navys.

Jo nuomone, stinga ir meninių filmų, kurie galėtų suprantamai ir patraukliai perteikti mūsų tautos laisvės kovą ne tik mūsų piliečiams, bet ir Vakarų pasauliui.

„Skaudu ir dėl pastovaus „žydšaudžių“ etiketės klijavimo, į ką, mano nuomone, mes, kaip valstybė, turėtume labai rimtai reaguoti bei aiškiai imtis strateginės komunikacijos uždavinių. Džiaugiuosi, kad atsiranda pilietinių iniciatyvų, kurios išvynioja šį Kremliaus iki dabar finansuojamą dezinformacijos kamuolį ir duoda atkirtį bjauriai jo propagandai. Edukacija, istorijos žinojimas, tvirtos vertybės yra kelias į mūsų piliečių širdis, ugdantis valią priešintis ir mylėti savo šalį, jos žmonės ir jos laisvės kovas branginti, kol patys esame gyvi“, – kalba saugumo ir gynybos ekspertas Aurimas Navys.

Informacinio karo paralelės prieš Lietuvą ir Ukrainą

„Strateginių iniciatyvų centro” vadovas Alkas Paltarokas įsitikinęs, kad vienos iš pagrindinių Rusijos informacinio karo prieš Ukrainą deklaratyvių frazių yra „denacifikacija“, „banderovcai“ ir „fašistai“, taip bandant priklijuoti negatyvias etiketes nepriklausomybę ginantiems piliečiams ir visai valstybei.

„Tos pačios paralelės, kaip metodika, buvo ir yra naudojama prieš Lietuvą ir kitas kaimynines šalis, kur vyko rezistencija, Laisvės kovos prieš okupantus. Visas mūsų ginkluotas partizaninis pasipriešinimas sovietmečiu ir vėliau buvo juodinamas kaip „banditizmas“ su kliše „fašistų kolaborantai“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Tie patys naratyvai, anot jo, nuolatos naudojami naujaisiais laikais, pasitelkiant pseudo istorikus, abejotinos reputacijos visuomenininkus ir kitokius Kremliaus įtakoje esančius asmenis.

„Yra toks pasakymas: nuolatos skleidžiamas melas po kurio laiko tampa tarsi tiesa. Bet priešiška šalis nepasiekė savųjų tikslų nei Lietuvoje, nei Vakarų valstybėse, į kurias taikėsi Kremlius, stengdamasis diskredituoti Lietuvą, kaip demokratiškos visuomenės valstybę ir patikimą NATO partnerę. Nuolatinis švietėjiškas darbas atsveria, ir neleidžia klaidinti, skaldyti visuomenę“, – sako A. Paltarokas.

Atsvara dezinformacijai

Jau penkis metus su bendraminčiais „Strateginių iniciatyvų centras“ vykdo projektą „Vanago Lietuva“: rengiamos pagarbos akcijos, paskaitos, žygiai, tyrimai, publikacijos ir kt.

„Maksimali patriotinių naratyvų komunikacija yra rimta atsvara dezinformacijai bei gera priemonė ugdyti atsparumą bei valią gintis. Tiems, kam terminas „informacinis karas“ kėlė šypsenas dar visai nesenai, dabar patys gali suvokti, kokie procesai buvo vykdomi prieš mūsų ryškiausias ginkluoto pasipriešinimo asmenybes ir A. Ramanauską-Vanagą visų pirma.  Net dabar, skaitant pripažinto Lietuvos valstybės vadovo A. Ramanausko-Vanago prisiminimus, galima atrasti paralelių, aktualių dabartinei situacijai tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Turime tęsti darbus ir išlikti budrūs“, – sako A. Paltarokas.

Lapkričio 29 d. minime Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo, brg. gen. Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ąsias metines.