Publikai belaukiant vieno populiariausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrinių – šokio spektaklio „Altorių šešėly“, skirto Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms, poeto, prozininko ir dramaturgo kūrybos ir gyvenimo vingius aptariame su Aldona Ruseckaite neseniai pristačiusia biografinį romaną „Emmi. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“. 

Choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vasario 22 dieną 18.30 valandą pristatomas Žvejų rūmuose. Jūsų laukia unikali galimybė Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo knygą perskaityti vos per vieną vakarą! 

Kalbiname rašytoją, poetę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę Aldoną Ruseckaitę, kuri savo knygoje atskleidė ne tik klasiko Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą, kūrybą, bet ir romano „Altorių šešėly“, kuriuo remiantis sukurtas šokio spektaklis, užkulisius.  

„Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!“, – sako A. Ruseckaitė. 

Šokio spektaklio „Altorių šešėly“ kūrėjai nagrinėja pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temas. Kokios šio kūrinio svarbiausios ašys jūsų manymu? Kodėl jis nepraranda populiarumo ir praėjus daugeliui dešimtmečių?  

Šįmet minint V. Mykolaičio-Putino  130 metų sukaktį, vėl aktyviau į literatūrą ir kultūrą grįžta klasiko kūryba. Kai auditorijose bendrauju su klausytojais, beveik visi įvairaus amžiaus žmonės geriausiai žino rašytojo romaną „Altorių šešėly“, bet priežastis čia gana banali – tai mokyklinis kūrinys, nors dabartiniam jaunimui jį perskaityti, pripažinkime, yra gana sunku. Galbūt jie paskaito romano santrauką ar fragmentus, kad bent stilių pajaustų. Įsivaizduoju, jog V. Mykolaitis bet kokia šio romano santrauka nebūtų patenkintas, nes kai sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, gyvendama Australijoje, siekė išleisti šį romaną anglų kalba ir ieškojo prityrusio vertėjo, jai kažkas pasiūlė kūrinį trumpinti, dalį teksto praleisti, nes anglakalbis žmogus vargu ar turės kantrybės tokį storą perskaityti. Tuomet sesuo apie tai parašė laiške broliui Vincui, kad ji rastų ir kas sutrumpintų, fragmentuotų „Altorių šešėly“, tačiau autoriaus verdiktas buvo griežtas ir neatšaukiamas, jis atsakė: „Liktų kažkokie griaučiai, nelabai įdomus siužetas, nepatraukli kalba...“ Trumpinti neleido.  

Šis romanas nėra vien veiksmo kūrinys, tad jeigu mums reiktų jo turinį trumpai perpasakoti, tilptume į vieną puslapį. Žinoma, V. Mykolaičiui siužetas buvo svarbus, bet ne svarbiausias, jis siekė atskleisti žmogaus kelią į laisvę, į pašaukimą, į individualumą. Didžiausias kūrinio konfliktas – tai pasirinkimas tarp suveržtų konfesinių pareigų ir laisvo menininko, tai sudėtingas, labai vingiuotas kelias į savąjį „aš“. Juk paauglys berniukas sielojosi, kad tėvai jį prievarta nukreipė į Seinų kunigų seminariją, o jis dar taip troško lankyti Marijampolės gimnaziją, kurioje būtų geriau pasiruošęs rašytojo pašaukimui... Rašytojo! Ką jis tada išmanė apie rašytojo pašaukimą, o pasąmonėje tas pašaukimas kaip svarbiausias gyvenimo tikslas jau šmėžavo... Po to reikėjo ilgų metų išsivaduoti.  

Aš kartais stebiuosi, kad toks uždaras, vienišius autorius, kaip V. Mykolaitis, parašė gana atvirą, iš dalies autobiografinį romaną, atvėrė autentiškų dalykų, sukūrė siužeto intrigų, nebijojo to meto aplinkos ir visų kolizijų, nors puikiai jautė, kas vyks, kai knyga išeis... Bet rašytojo laisvė buvo svarbiau už viską. Meilės pažinimas? Galbūt jaunystėje pamatė tą Nepažįstamąją, vėliau metai, aprašyti parapijose, daugiau vaizduotės vaisius, o į Auksę šiek tiek įsikūnijo ilgametė bičiulė, vėliau žmona Emilija. Taip, tos „Altorių šešėly“ moterys yra fatališkos, gana įdomios, bet nė viena nesuteikė Liudui Vasariui pilnatvės...  

Kodėl nepraėjęs romano populiarumas? Nes tai gera stipri knyga, tai iki šiol nepralenktas psichologinis tekstas. Galiausiai skaitytojams įdomi tematika: atveriama daug dvasininkų gyvenimo paslapčių, sukurtas laikotarpio kontekstas, meilės linijos, moterų paveikslai... Liudo Vasario drąsus išsilaisvinimas – lyg viltis mums visiems, jog reikia nepamesti savo talento, nes net sunkiausiose situacijose yra išeitis... 

Romanas „Altorių šešėly“ sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė, tačiau šiandien jau vargiai rastumėm šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis Mykolaičio-Putino kūrinys virsmų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą: jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. Ir tik Klaipėdos muzikiniame teatre galima išvysti šią istoriją 2014 m. virtusią šokio spektakliu. Kodėl autorius vengė to „banalumo“, jo manymu? Gal jam šis kūrinys buvo tarsi dienoraštis? 

Taip, V. Mykolaitis labai bijojo banalumo, saugojo save ir savo kūrinį nuo jo. Kai romanas 1933 m. išėjo, buvo be galo daug triukšmo, visokiausios kritikos, puolė dvasininkijos valdžia, rašė į spaudą kritiškus straipsnius, skaitė kiekvienas, kas tik mokėjo skaityti – „Altorių šešėly“ tapo tikra literatūrinė bomba. Tuomet autorius pavargo, savo seseriai Magdalenai prisipažino, jog esą skaudu, kad romano nesupranta nei kritikai, nei skaitytojai, jei galėtų, jis dabar surinktų visą „Altorių šešėly“ tiražą ir sumestų į ugnį. Žinoma, buvo puikių recenzijų, vertinančių kaip europinio lygio psichologinį intelektualinį romaną, pirmą tokį reikšmingą lietuvių literatūrai. Kai neramios bangos nuslūgo, kai 1935 metais populiariausia ir geriausia knyga buvo išrinkta „Altorių šešėly“, V. Mykolaitis irgi aprimo. Bet visą laiką bijojo visų, kurie galėjo kišti rankas prie šio romano ir jį paversti buitiniu sentimentaliu kūriniu, palikti pliką siužetą su pikantiškomis meilės istorijomis – ne dėl jų juk rašė šį kūrinį. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti filmą ar netgi spektaklį, kuris atvertų svarbiausias „Altorių šešėly“ temas – kur tilptų visos Liudo Vasario dvejonės, ieškojimai, svarstymai, kūryba – visi šie dalykai tikrai nėra sceniški, jie reikalauja tylos. Šis kūrinys labai asmeniškas, jame gana daug klasiko autentiško gyvenimo linijų. Žinome, kad po V. Mykolaičio mirties Lietuvos kino studija ketino statyti filmą pagal šį romaną, tuomet bičiulė Irena Kostkevičiūtė daug pastangų įdėjo, kad tai neįvyktų. Būtų labai sunku pastatyti filmą, kuris „atitiktų“ V. Mykolaitį – Putiną. Kaip įsikūnytų jo mąstymai, svarstymai, jo filosofija?  Dėl vertimų į kitas kalbas metamorfozė įvyko – iš pradžių autorius manė, jog kitos tautos žmonės nesupras jo romano, jo idėjų ir siekių, tačiau po pirmųjų vertimų, kai  kitose šalyse romanas buvo labai gerai įvertintas, autorius susitaikė ir vertimams pritarė.  

Jūsų romane paminimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano „Altorių šešėly“ dalį. Kodėl pradėta rašyti ketvirtoji dalis taip ir liko nerealizuota? Apie ką joje būtume sužinoję? 

„Altorių šešėly“ 4-osios dalies liko parašyti tik 23 rankraščio puslapiai. Juos perskaitė žmona Emilija, kilo konfliktas... Buvo 1958 metai, kankino visokios ligos, dar buvo įvairių kitų darbų, V. Mykolaitis-Putinas tuo metu rašė daug eilėraščių, tad prie „Altorių šešėly“ klasikas nebegrįžo. Išties šis V. Mykolaičio  sumanymas gana keistas, sunkiai suprantamas. Jis sugalvojo, jog Liudas Vasaris mirė, ir štai V. Mykolaitis-Putinas įtraukiamas į komisiją, kuri tvarkys Vasario palikimą ir tuo pačiu autorius aprašys paties Putino gyvenimą. Atseit, skaitytojai jo vis klausinėja, kaip toliau susiklostė Liudo Vasario likimas. Taigi, Vasaris tarsi persikūnija į Putiną, o šis ima pasakoti savo tikslą dėl tos ketvirtosios dalies: „Joje tilptų visa mano gyvenimo sintezė, apibendrinimas...“ Tame tekste, kurį spėjo parašyti, pareiškė, jog jo žmona Emilija – tai visai ne Auksės prototipas, o paprasta kaimo mergaitė, apie kurią jis dar būtinai plačiau papasakos. Prisipažįsta, jog dėl vedybų suklydo - menininkui šeimyninis gyvenimas kliudo... Dar spėja paminėti, jog žmona nesugebėjo jam įkvėpti „naujų kūrybinių galimybių, platesnių horizontų... Ji jų nepasigedo ir neieškojo...“ Sunku suprasti, kodėl uždarasis suvalkietis V. Mykolaitis panoro atvirai išrašyti savo gyvenimą? Galbūt skatino Irena, gal ir kiti bičiuliai... Tikriausiai gerai, kad daugiau nebeparašė – „Altorių šešėly“ būtų praradęs savo paslaptis...  

Kodėl verta išvysti „Altorių šešėly“ scenoje? Gal ir jums įdomu būtų pamatyti KVMT šokio spektaklį? 

Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo! 

Kalbino Žaneta Skersytė