Mano Gargždai



M. Bačkus: Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio tikslas – sujungti klaipėdiečius

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Mindaugas Bačkus. Donato Bukausko nuotr. Mindaugas Bačkus. Donato Bukausko nuotr.

Klaipėda šį pavasarį trečią kartą taps violončelės muzikos atradėjų uostu. Gegužės 8–13 dienomis nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro įvairiose miesto erdvėse klausytojai turės neeilinę progą išgirsti violončelę netikėtame amplua – džiazuojančią, dainuojančią ir net šokančią, o patys geriausi muzikantai varžytis konkurse. Kaip sako Klaipėdos koncertų salės orkestro, taip pat ir Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio meno vadovas ir šios muzikinės fiestos sumanytojas Mindaugas Bačkus – „tikslas, kad šis festivalis taptų priežastimi, sujungiančia miestą“.

 

Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis vyks jau trečią kartą – galima sakyti, kad Jūsų idėja pasiteisino ir tampa gražia pavasario tradicija. O Jus, kaip muzikantą, žmogų, klausytoją, ko šis festivalis išmokė?

Man čia – viskas apie meilę. Kiekvienas festivalis moko mylėti žmones, suprasti bendruomenės svarbą, skatina dalintis, atrasti naujas kultūras, šalis ir jų papročius, o vėliau tai sujungti į visumą. Moko priimti kitokią nuomonę, neturėti lūkesčių, bet tuo pačiu dalintis, kuo tiki iki kaulų čiulpų smegenų – tai tikrai veža. Mažiausiai mane jis mokė amato, nes šis festivalis, kaip ir visi kiti tokie renginiai – pirmiausiai ir labiausiai moko meilės ir žmogiškumo.

Šio pavasario festivalis man dar svarbus ir tuo, kad skirtas jis dviem reikšmingiems šimtmečiams paminėti: Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos bei, man kaip violončelininkui itin miela sukaktis – 1923 m. Lietuvoje įsteigta pirmoji violončelės mokykla. Galėsime įvertintini, kaip patobulėjome per tuos dešimtmečius apsilankydami daugiau nei 30 koncertų, iš kurių didžioji dalis nemokami – tai dovana ir man, ir klaipėdiečiams, ir miesto svečiams.

 

Žvelgiant į jau įvykusius ir būsimą – kokių svajonių dar nepavyko įgyvendinti, o gal jau pasiektos lubos?

Čia nėra jokių lubų, nėra jokio matavimo mato, o ir nelabai gali būti. Aš tiesiog įgyvendinau svajonę, kuri gimė lankantis violončelės festivaliuose kituose kraštuose – turėti ir mūsų klausytojams tokį pat malonumą. Kiekviename festivalio koncerte matau žmones, kurių iki tol neteko matyti ir tas jausmas labai geras. Jie ateina ir pajaučia, išgirsta, išgyvena, susitapatina, pasiilgsta – tampa neabejingais tam, kas tuo metu vyksta aplinkui, o tai jau kuria bendruomenę, gebančią būti kartu. Tam bendruomenės kūrimui idealiai pasitarnauja kultūra.

Šiandien gyvenimu skųstis būtų sudėtinga – politiniai ar ekonominiai dalykai sukūrė puikų aplinkos gerbūvį: geras asfaltas, puikus stogas, bet fasadas, mano nuomone, bevertis jei šalia nebus laimingo žmogaus. Tik kultūra gali padaryti žmogų laimingu: ji apjungia ir sujungia. Tokie kaip šis festivalis – ideali priemonė duoti žmogui tai, ko jam labiausiai reikia – bendrystę.

 

Tai kas bendro tarp bendrystės ir violončelės?

Čia reikėtų žvelgti kiek plačiau. Kiekvienas muzikos instrumentas turi atrasti savo žmogų, kaip ir asmuo savąjį instrumentą. Panašiai kaip renkantis profesiją: bijantis kraujo – netaps mediku, mėgstantis bendrauti nesirinks profesijos, kur reikia dirbti vienam, o tylenis pasistengs nepakliūti į triukšmingą sferą. Darbą renkamės pagal tam tikrą tipažą, intelektualines ir emocines savybes, panašiai ir su muzikos instrumentais, o violončelininkai – mėgstantys bendrauti ir jungtis. Niekada nesusimąstėte, kodėl pasaulyje nėra smuikininkų festivalio? Nes jie – individualistai, besistengiantys griežti pirmu smuiku, o violončelininkai kartu jaučiasi puikiai – štai, kodėl atsirado šis festivalis.

Kiek save pamenu, svajojau gyventi mieste, kuriame jausčiau bendrystę su aplinkiniais, o Klaipėda su savo 150 tūkstančių gyventojų puikiai tam tiko. Čia nesijauti, kaip kokiam Niujorke ar Honkonge: dulkele tarp dangoraižių ir milijonų žmonių, nekreipiančių į tave jokio dėmesio, o apie kažkokios bendruomenės sukūrimą ten net neverta kalbėti... Taigi noras kurti bendruomenę atvedė į Klaipėdą, paskui liko tik festivaliui atsirasti. Jau sakiau, festivalis yra apie žmones, o ne apie violončelę ir muziką.

 

Tai kas labiausiai jungs bendruomenę trečiajame Tarptautiniame Klaipėdos violončelės festivalyje? Kokie perlai laukia, Jūsų kaip sumanytojo vertinimu?

Šiame festivalyje man patinka viskas, čia nerasčiau nieko, kas man nepatiktų, ko nenorėčiau pamatyti ar atsisakyčiau klausytis. Iš kitos puses, publika skirtinga, todėl norėjau, kad visi atrastų savo terpę: kam neįtinka klasika, klausytų džiazo, kas nesidomi džiazu, išgirstų polką, kam ir ta netinka – pasižiūrėtų filmą. Arba tiesiog bėgdamas į darbą ar iš jo skubėdamas 15 minučių prisėstų, išgertų kavos ir pasiklausytų muzikos netikėtoje, bet jam patogioje vietoje. Kurdamas šį festivalį tikiuosi pagauti žmogų judesyje jam patogiu metu ir taip, lyg netyčia, įtraukti jį į mūsų bendruomenę.

 

Festivalį lydės ir tarptautinis violončelininkų konkursas – ko čia galima tikėtis?

Tarptautinių konkursų scenarijai yra panašūs: juose varžosi jauni 30 nesulaukę atlikėjai. Tokie konkursai padeda muzikantams dėliotis profesinį kelią, atveria naujas galimybes, leidžia save pamatyti kitų muzikantų kontekste. Šiemet Klaipėdoje varžysis 68 atlikėjai iš 26 šalių, taigi kiekvienas žengiantis į konkurso sceną galės save palyginti su kolegomis iš JAV, Kinijos, Rumunijos, Suomijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Pietų Korėjos ir kitų šalių.

Neabejotinai, ne vieną jų atvykti į Klaipėdą paskatino ir faktas, kad konkursas šiemet gavo visame pasaulyje garsaus violončelininko, dirigento Davido Geringo vardą. Šis vardas puikiai pažįstamas net ir mažai besidomintiems muzika: gimęs Lietuvoje, mokęsis pas violončelės genijų Mstislavą Rostropovičių, dėstantis nuo Japonijos iki Amerikos, D. Geringas šiandien yra nuostabi mūsų klasikinės muzikos dalelė, įvertinta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Neabejotinai, visame pasaulyje garsus muzikantas, jo vardo konkursas ir žinia, kad jis yra komisijos pirmininkas yra tas masalas patiems atlikėjams atrasti Klaipėdą kaip violončelės muzikos uostą. Galiu pritarti D. Geringo minčiai, kad šis festivalis ir konkursas padės sudominti daugiau jaunų žmonių atrasti šį muzikos instrumentą.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 168 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,