Martynas Martišauskas – 23-ejų Klaipėdos rajono politikas, po šiųmetinių rinkimų pelnęs daugybę pasitikėjimo balsų ir dabar atstovaujantis jaunajai kartai Klaipėdos rajono savivaldybės taryboje. Augęs ir vaikystės dienas leidęs Rudaičių kaime, esančiame Klaipėdos rajone, o pagrindinį išsilavinimą įgijęs Lapių pagrindinėje mokykloje, vėliau Martynas mokslus tęsė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje, kur po mokyklos baigimo diplomų įteikimo duris jam atvėrė Vilniaus universitetas.

Šiuo metu M. Martišauskas dirba, gyvena ir toliau tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros studijas tęsia Vilniuje, o per ateinantį dešimtmetį planų visam laikui grįžti į Klaipėdos rajoną, kol kas, sako, neturintis – tik pagal turimas galimybes kartą per mėnesį siekia grįžti į Gargždus, kur užėmęs savo vietą Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos kėdėje rūpinasi sklandesniu mūsų rajono rytojumi.

„Nors mano pareiga yra dirbti visos savivaldybės interesams, tačiau šiuo metu išskirčiau dvi man ypač svarbias ir rimtas atsakomybes – tai jaunimo balso įgalinimas prie Klaipėdos rajono savivaldybės Tarybos stalo ir frakcijos seniūno pareigos, atstovaujant Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vertybes nacionaliniu mastu“, – naujienų portalui „Mano Gargždai“ pasakojo M. Martišauskas, viso pokalbio metu kartu palietęs ir kitas rajono politinio gyvenimo aktualijas bei paatviravęs apie Savivaldybės darbą, remdamasis savo asmenine nuomone ir patirtimi.

Ko vedamas nusprendėte sugrįžti į Klaipėdos rajoną ir čia įprasminti savo žinias, įgytas kompetencijas?

Aš visuomet mačiau, kad Gargžduose ir bendrai visame Klaipėdos rajone gyvena labai daug talentingų žmonių – tikrai turime kuo didžiuotis. Tačiau taip pat mačiau ir tai, jog čia trūko tvirto, jaunimui politiškai atstovaujančio balso. Jau nuo mokyklos laikų, taip pat ir studijų metais, man teko aktyviai užsiimti politine veikla, ypač jaunimo organizacijose, viena jų – Jaunųjų konservatorių lyga, tad mane nuolat lydėjo vizija atstovauti centro-dešinės politinę liniją čia – namuose. Įgijau daugiau patirties ir šiokios tokios kompetencijos, nusprendžiau pasinaudoti proga ir imtis šios iniciatyvos – dalyvauti rinkimuose. Klaipėdos rajono skyrius ir mūsų kandidatas į merus man patikėjo vadovavimą TS-LDK rinkiminiam štabui, tuo pačiu užėmiau aukštą poziciją rinkiminiame sąraše. Tai buvo stiprus bendruomenės pasitikėjimas jaunu žmogumi.

Kita paskata, vedusi kandidatuoti rinkimuose, atsirado sekant praėjusių dešimtmečių mūsų rajono savivaldos rinkimų sąrašus – praktiškai visų partijų sąrašuose jaunų žmonių buvo itin mažai. Didžioji dalis jų – dažniausiai „nustumti“ į sąrašo galą, o pirmuosiuose dešimtukuose likę tik keletas. Vietinių politinių bendruomenių nepasitikėjimas jaunimu galiausiai paskatino kandidatuoti Savivaldybės rinkimuose. Džiaugiuosi, kad po rinkimų tarp beveik 400 gautų pirmumo balsų tikrai buvo didelis jaunų žmonių pasitikėjimas mano kandidatūra, iš jų susilaukiau daugybės porinkiminių sveikinimų, tačiau vis dar gaila, kad šiuo metu Klaipėdos rajono savivaldybės taryba turi tik du narius, jaunesnius nei 30-ties metų, jeigu neklystu.

Ar negąsdina toks gausus rajono jaunimo pasitikėjimas Jumis, kaip politiku? Kokios atsakomybės užgriuvo pečius?

Ant savo pečių šiuo metu jaučiu dvigubą atsakomybę. Pirmiausia, Savivaldybės taryboje atstovauju Tėvynės Sąjungą kaip frakcijos seniūnas, opozicijoje kartu su kitomis politinėmis jėgomis siekiame atstovauti centro-dešinės vertybes ir pamatą. Taigi, šios kadencijos metu turėsiu atstovauti centro-dešinės rinkėjų interesams ir prie Tarybos stalo įgarsinti jų lūkesčius.

Kita, man asmeniškai labai svarbi atsakomybė yra pasirūpinti, kad būtų išgirstas jaunimo balsas. Tai nėra tik jaunimo politikos darbotvarkė – tai ir jaunų šeimų atstovavimas mūsų rajone. Kartais atrodo, kad jaunimas yra mylimas tol, kol biuleteniai sumesti į balsadėžę, tačiau kai prašoma išties suteikti jam galimybes, yra nustumiamas nuošaliau. Tarsi duodama suprasti – šiek tiek palaukite. Taigi, visos Savivaldybės mastu norisi užtikrinti, kad jaunų žmonių balsas būtų atstovaujamas nuo pačių mažiausių, dar mokyklinius suolus užimančių moksleivių, mūsų jaunosios kartos, trumpam paliekančios rajoną siekti aukštojo mokslo, tačiau turinčių tikslą sugrįžti gimtinėn ir jaunų šeimų, kurios gyvena Klaipėdos rajone ir susiduria su savais iššūkiais. Čia gimsta ir asmeninis tikslas – kitoje Taryboje norisi sveikinti bent penkis drąsius, veiklius jaunus žmonės iki 29-erių metų ir, kad į rinkimus savo balsą atiduoti ateitų ne trys tūkstančiai 18-29 jaunų žmonių, o bent dvigubai daugiau.

Ką manote apie Klaipėdos rajono Jaunimo reikalų tarybos veiklą? Ar tikite, kad suteikiama terpė augti jaunimui yra pakankama ar, visgi, reikėtų į tai žiūrėti plačiau ir labiau prioretizuoti?

Džiugu stebėti jaunų, aktyvių žmonių dalyvavimą toje veikloje – už savo interesus yra kaunamasi ganėtinai aršiai, tačiau korektiškai, o tai – geras dalykas. Galbūt kartais viskas, ko mūsų politikams reikia, tai daugiau pasitikėjimo jaunimu.

Praeitos kadencijos pabaigoje, konkrečiai Jaunimo reikalų taryboje, buvo „numesta“ tokia replika, kad Jaunimo reikalų tarybos pirmininko postas yra „slaptas politinis postas“, vėliau tai nuskambėjo ir nacionaliniu mastu. Toks požiūris įpiktino – gaila, kad, visgi, kartais politikų pirštai užsilenkia į save. Juk tai yra jaunimo reikalai, todėl labai norisi, kad ši veikla būtų nukreipta konkrečiai tik į jų poreikių atstovavimą ir galimybių suteikimą.

Žvelgiant iš mano politinės pozicijos, esu linkęs manyti, kad, dažnu atveju, bet kurių politikų menama parama jaunimui daugiau išlieka viešųjų ryšių sudedamąją dalimi, o ne noru padėti ir skatinti jauną žmogų veikti, nes „niekas kitas nežino geriau, ko reikia jaunimui, nei vyresnio amžiaus žmogus...“. Čia ir nacionalinės ir savivaldos lygio problema. Žinoma, visi politikai daugiau ar mažiau yra už jaunimą, nors kartais ir trūksta ambicijos ir ne visada prileidžiama prie didesnio stalo.

Manau, kad tai, kas šiandien daroma iš paties jaunimo pusės su tokiu mažu resursu yra nuostabus darbas. Turime suteikti dar daugiau galimybių – galbūt mano tikslas pritraukti daugiau jaunų žmonių kažkada išsipildys.

Kokiomis dar veiklomis užsiimate laisvu laiku, kai jo lieka, vertinant dabartinį darbų krūvį? Žinau, kad anksčiau buvote krepšinio entuziastas, ar vis dar tenka išbėgti į aikštelę?

Mano draugė, žinoma, pasakytų, kad gal šiek tiek per daug manęs šitame politiniame vaidmenyje – kartais namuose ir replikų sulaukiu, juokais, žinoma, kai žiūriu panoramą arba LRT forumą devintą valandą vakare.

Kalbant konkrečiai apie laisvalaikį, dirbti, mokytis, o dabar dar ir rajono Tarybai atstovauti, išties, kainuoja daug laiko, tad tų laisvų savaitgalių, kai telefonas stalčiuje ir dėl nieko nereikia rūpintis, likę labai nedaug. Iš minėto krepšinio entuziasto dabar dažniausiai galiu sau leisti tik rezultatą internete pažiūrėti, rungtynėms laiko retai lieka. Tas šiek tiek liūdina, bet, žinoma, socializacijai, draugams ir artimiesiems laiko randu. Labiausiai mėgstu pasivaikščiojimus – ar jie būtų Klaipėdoje prie jūros, ar Vilniaus senamiestyje, ar kitame mielame miesto užkampyje.

Lapių pagrindinėje mokykloje baigėte aštuonias klases. Kokia, Jūsų akimis, yra matoma šios regioninės mokyklos ateitis?

Mokymasis Lapių pagrindinėje mokykloje man suteikė gerą pamatą asmenybės augimui, už tai, žinoma, esu labai dėkingas visiems mokytojams ir administracijai. Tuo laiku ten dirbo geri specialistai, vaikų buvo mažiau, o tai reiškia, kad kiekvienas gavome daugiau individualaus dėmesio. Prisimenu tik, kad pritapti man ten buvo gana sunku – visai ne dėl patyčių ar panašių priežasčių, tiesiog, jaučiausi ganėtinai vienas, tad anksti ėmiausi asmeninės lyderystės – renginių vedimo, aktyvaus dalyvavimo švietėjiškoje mokyklos veikloje – taip įprasminau save.

Jeigu kalbėtumėm apie regionines mokyklas nacionaliniu mastu, atsiribojant nuo mano asmeninės praeities ir bet kokio šališkumo, man atrodo, kad yra susiduriama su tam tikra problema. Klausydamasis uždarų pokalbių šia tema, girdžiu, kad šiandien turime labai daug prastų regioninių mokyklų – dažnai vaikai mokosi jungtinėse klasėse, kuriose dirba nemotyvuotas arba motyvuotas, tačiau maksimalių mokymo galimybių negaunantis specialistas. Tarybos posėdžio metu buvo pateikta nuomonė, kad nieko nėra geriau negu vaikas prie namų – aš su tuo nesutikčiau. Švietimo ministerijos tyrimai rodo 40 procentų skirtumą tarp miesto ir kaimo vaikų matematikos egzamino išlaikymo rezultatų. Tokios statistikos tik įrodo, kad mes, kartais net ir linkėdami gero, vis dėlto, apribojame to vaiko galimybes. Manau, kad geriau pavėžėti vaikus iki stipresnių miesto mokyklų, kur jie turės galimybę gauti šimtaprocentinį mokymą ir galės konkuruoti su miesto vaikais.

Taip pat, nemažai vaikų gyvenančių regionuose dažnai būna iš aplinkos, patiriančios tam tikrą socialinę atskirtį, tad tokius vaikus pavėžėdami iki stipresnių mokyklų, kartais jiems suteikiame galimybę iš šios aplinkos ištrūkti ir pasirūpiname, kad tokiems vaikams „neužsidarytų vartai“ ties jų geografine padėtimi. Manau, kiekvienas jaunas žmogus, kuris skaitys, pritars, jog įstojus į aukštąją mokyklą, jau pačioje studijų pradžioje yra pajaučiamas didžiulis skirtumas tarp žmonių, atėjusių iš didmiesčių mokyklų ir tų, kurie atėjo iš silpnesnių, regioninių mokyklų – šioje vietoje konkurencija – neišvengiama. Galėtumėm sakyti, kad tokiu būdu mes auginame kovotojus, tačiau, kiek iš tikrųjų jų lieka...? Tai yra labai politinė pozicija, aš ją atstovauju ir manau, kad reikia stiprinti mokyklas, taip prisidedant prie socialinės atskirties mažinimo, o švietimas yra vienas pagrindinių to įrankių.

Daugiafunkcis sporto centras – ypač aktualus klausimas mūsų rajonui bei Savivaldybei. Ar pritariate vystomam projektui?

Turiu įtarimą, kad, galimai, prieš rinkimus, su šiuo projektu buvo kiek paskubėta. Kartais man atrodo, kad darbai yra kuriami remiantis vizijomis – teritorija, aptverta tvora, dar nieko nenurodo – kaip toliau vystomi darbai bei kas ir kiek už jį mokės – vis dar nėra aišku. Daugiafunkcio centro atsiradimas mūsų rajone – labai svarbus ir reikalingas, bet taip pat labai svarbu yra ir neatsiriboti nuo gyventojų interesų – reikia labai gerai pamatuoti šito projekto kaštus, jo atsipirkimą ar bent jau „išėjimą ant nulio“ ilgesnėje perspektyvoje, kitu atveju, mes patys pradėsime rūpintis jo išlaikymu savo mokesčių mokėtojų pinigais.

Žinoma, aš visiškai palaikau šią idėją, tačiau sveiko proto ribose. Kadangi šiuo metu man tenka gyventi tarp dviejų miestų, tai aš visada juokais sakau, kad mums daugiafunkcis yra kaip Vilniui stadionas – tai tokios pat svarbos klausimas – nebėra kitos išeities ir tą dalyką padaryti būtina, nors, remiantis senu gerai žinomu lietuvių posakiu, mūsų projekto dydis ir kaina turėjo būti pamatuoti kur kas daugiau kartų, nei devynis.

Ar galėtumėte išskirti pagrindines vertybes, kuriomis remiatės, siekdamas asmeninių tikslų bei „sukdamasis“ Klaipėdos rajono politiniame gyvenime?

Neseniai skaičiau vieno politologo straipsnį, kuriame rašė: „Ar gali būti taip, kad, paradoksaliai, savivalda, valdžia – arčiausiai žmonių, iš tiesų, yra mažiau demokratiška ir kartu labiau korumpuota nei nacionalinė?“. Šį retorinį klausimą miniu omenyje turėdamas pastarųjų laikotarpių savivaldybes, dar praeitų daugumų kontekste, išgyvenančias šiokį tokį moralinio autoriteto stygių, kalbant apie lėšų įsisavinimo vajų. Šiandien Savivaldybės yra arčiausiai žmonių, tad jose turi būti kuo daugiau demokratijos ir mažiau autoritarinio valdymo apraiškų – juk tokiam principui Konstitucijoje ir yra sukurta Savivaldybė. Dabar, ką aš matau, tai siekį viską depolitizuoti – daryti tik gerus darbus, nes žmonės to nori – nesvarbu kaip ir už kiek, tegul medijos rašo tai, ką turi rašyti ir, galiausiai, turime amžinus merus ir „merienes“. Tai mums patiems yra labai žalinga – žmonės nusivylę, nebenori įsitraukti į šalies, miesto ar rajono politinį gyvenimą. Daugelyje savivaldybių iš viso gyventojų skaičiaus balsuoti ateina tik kiek daugiau nei trečdalis, o juk Savivaldybė yra ta vieta, kurioje užsimezga santykis tarp piliečio ir valstybės, todėl tą tiltą būtina išlaikyti. Demokratija Savivaldybėje yra labai svarbi, tad politikoje ja remiuosi ir labai vertinu.

Taip pat yra labai svarbu, kad Klaipėdos rajonas suprastų, jog mes nesame tik regionas – mus sudaro trys labai skirtingos dalys – turime stiprų miestą, labai stiprų priemiestį ir regionus. Reikia kuo daugiau tarpusavio supratimo, bendrystės ir skaidrumo tarp šių trijų demografijų ir jų gyventojų.

Na, o viena svarbiausių asmeninių vertybių šiandien – drąsa. Tam, kad ši vertybė būtų plačiau įgalinta tarp jaunimo, aš pats turiu būti drąsus, atstovauti viešą, o ne privatų interesą – reikia nebijoti užduoti klausimus politikams, nors kartais jie būna ir nepatogūs. Taip pat efektyvumas, dinamiškumas – rūpintis žmonių įsitraukimu į savivaldos gyvenimą. Daugiau demokratijos, daugiau jaunimo, daugiau jėgos Klaipėdos rajonui.

Kaip vertintumėte mūsų visuomenės atsparumą dezinformacijai ir šalies gyventojų medijų raštingumo įgūdžius? Ar gebame žiniasklaidos kanalais gaunamą informaciją vertinti kritiškai?

Kaip tik neseniai mane nudžiugino viena statistika – Lietuva užima septintą vietą pasaulyje pagal medijos demokratiškumą ir žiniasklaidos laisvę. Džiugu, nes padarėme labai didelį šuolį per ketverius metus – iš 28 vietos šiame reitinge pakilome į 7, esame lyderiai Baltijos valstybėse. Tai yra puikus rezultatas – komunikacijos žmonės sugeba bendrai nušviesti visą politinę padėtį visuomenėje, neatstovaudami kažkokių siaurų interesų.

Vis tik, man atrodo, kad kur kas sunkiau yra žmonėms atsirinkti tikslingos informacijos srautus ir ją vertinti kritiškai – medijų raštingumo įgūdžių situacija tarp šalies gyventojų yra patenkinama, bet ji nėra puiki. Vis dar pastebime daug keistų internetinių portalų ir medijų, kurie atstovauja tokius pat keistus interesus ir dalinasi, galimai, ne visada teisinga informacija. Tokie portalai dažnai mėgsta save vadinti „nesistemine žiniasklaida“, tad jau pačiame pavadinime galima įžvelgti kvazi-antisisteminės žiniasklaidos apraiškų. Iš tiesų, tai ji manipuliuoja žmonių pykčiu, tą įrodo protestų gausa, kurie galiausiai baigiasi riaušėmis. Pastebimi ir pirminiai dirbtinio intelekto pagalba sukuriami turinio vienetai, kai paskleidžiama tam tikra dezinformacija, o žmonės ja linkę tikėti. Man ir pačiam, tiek studijų metu, tiek politikoje dažnai tenka susidurti su įvairiomis manipuliacijomis, tad esu linkęs nuolat tikrinti mane pasiekiančią informaciją.

Kokiais medijų kanalais, informaciniais šaltiniais ar priemonėmis naudojatės, tikrindamas, galimai, klaidingą Jus pasiekiančią informaciją?

Išgirdęs ar perskaitęs kažkokį kontraversišką sakinį, visų pirma, einu į internetą ir ieškau faktų iš skirtingų pusių – jeigu tai yra, pavyzdžiui, su valstybe susijusi informacija, tai dažniausiai jos ieškau valstybinių puslapių internetinėse svetainėse, taip pat tikrinu faktinius dokumentus, įstatymus, nutarimus.

Remdamasis asmenine patirtimi, galiu teigti, jog geriausiai tam padeda išsilavinimas. Pavyzdžiui, universitete turi skaityti labai daug šaltinių, visus juos kritiškai vertinti – autorių, pateiktos informacijos literatūros šaltinius, įvykius. Išskaidytas toks šaltinių vartojimas padeda susidaryti platesnį, tikresnį ir argumentuotą vaizdą apie pateiktus faktus.

Nors pats kartais ir esu linkęs palaikyti vieną politinę poziciją, bet jeigu yra tam tikras poliarizuojantis klausimas, pasitikiu specialistų įžvalgomis, o ne kažkieno nuomone. Net ir grįžtant prie senos geros temos – skiepų – aš nepasitikiu žmogumi, kuris siūlo gerti gydomąją arbatą ar suvalgyti sodos šaukštą sveikatos stabilumui užtikrinti – geriau renkuosi pasitikėti medikais, specialistais, kurie valdo šią temą. Taip pat ir apie karą Ukrainoje, juk pirmiausia tikėsime informacija iš kariškio lupų.

Kaip reikėtų pagerinti socialinę atskirtį patiriančių visuomenės sluoksnių medijų raštingumą? (Žmonių su menkesniu išsilavinimu, skurdesniu kultūriniu interesu, gyvenančių kaime, socialiai pasyvesnių ir t.t.)

Žmonėms reikėtų neprisirišti prie vieno laikraščio – kuo daugiau skirtingų šaltinių, tuo daugiau prieinamos informacijos. Taip pat esame ir televizijos žmonės, tad, vėlgi, labai svarbus yra šaltinių išskaidymo procesas – ne tik vieno kanalo žinios. Nors tai savaime ir neišspręs giluminės socialinę atskirtį patiriančių asmenų medijų raštingumo spragų problemos, tačiau tai svarbu tam, kad jie turėtų didesnes galimybes įgyti kritinį mąstymą ir rinktis iš kelių galimų variantų, neprisirišdami prie vienos nuomonės. Taip pat ir internetas – jis labai geras, bet kartu ir labai žalingas reikalas, veikiantis „ko ieškosi, tą ir gausi“ principu, tad svarbu yra kritiškai įvertinti užduodamą klausimą ir gautą atsakymą. Informacijos reikėtų semtis ir iš tarptautinės spaudos. Žinoma, kalba dažnai riboja mūsų mąstymą, tad jeigu žmogus nemoka, pavyzdžiui, anglų kalbos, jį pasiekti pagrindinėms naujienoms yra sudėtingiau. Apibendrinant, tikiu, kad pagrindinis įrankis, galintis sumažinti šios problemos egzistavimą, visgi, yra švietimas.

Jūsų manymu, ar Klaipėdos rajono savivaldybė komunikuodama išlaiko kritiškumą? Ar gyventojus pasiekia pakankamai informacijos ne tik apie pramoginius renginius, kultūrą, švietimą, bet ir apie Savivaldybės viduje vykstančius procesus?

Bendrai vertinant, patys faktai ir teikiama informacija apie tai, kas vyksta Savivaldybėje ir jos gyvenime, yra iškomunikuojama. Žinoma, norėtųsi, kai yra tam tikras faktas – politinis sprendimas, kad prie komentarų būtų ne tik mero ar jo pavaduotojų komentarai, bet ir opozicijos atstovų. Taip būtų sąžiningiau, nes tuo pat metu tai atitiktų ir laisvos žiniasklaidos principą. Tą patį matome ir nacionaliniu mastu – jeigu politikas komentuoja kažkokią temą, tai dažniausiai yra gaunamas atsakas ir iš opozicijos, tad kartais reikėtų daugiau pasitikėti.

Nekalbu konkrečiai apie Klaipėdos rajoną, tačiau neretu atveju, pavyzdžiui, Vilniaus rajone, padėtis su regionine spauda yra tokia, kad savivaldybėje esantiems laikraščiams yra mokama iš Savivaldybės biudžeto, o tų laikraščių ir medijų kanalų savininkai yra susiję partiečiai ar draugai. Toks užburtas ratas brangiai kainuoja pačiai rajono demokratinei santvarkai.

Kalbant apie Klaipėdos rajoną, geras ženklas yra jau vien tai, kad turime bent keletą medijų kanalų. Turėdami tik vieną, galėtumėm pamanyti, kad jis yra „pajungtas“ ant Savivaldybės pinigų srauto ir atstovauja tam tikras politines pozicijas, tačiau daugiau medijų kanalų signalizuoja apie didesnį informacijos srautą ir platesnį nuomonės formavimą. Žinoma, nereikia apsiriboti regionine spauda – svarbu tikrinti nacionalinę žiniasklaidą bei vertinti opozicijos balsą.

Šis straipsnis buvo iš dalies finansuojamas Jungtinių Valstijų valstybės departamento dotacijos lėšomis. Šiame straipsnyje pateiktos nuomonės, išvados ir teiginiai yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento nuomonę, išvadas ir teiginius.