„Knyga leidžia būti savimi“, – sakė ketvirtadienio popietę Jono Lankučio viešąją biblioteką lankiusi projekto „Metai su knyga“ suaugusiųjų ambasadorė Jurga Šeduikytė. Dainininkė, rašytoja, kompozitorė, aktorė ir animacinio kino režisierė, pelniusi garbingų apdovanojimų, taip pat sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį užsienio filmuose, renginio metu atviravo apie kūrybinį pasaulį – jo grožį, trapumą ir būtinybę kiekvienam iš mūsų.

J. Šeduikytė taip pat yra saviugdos seminarų ir dirbtuvių pranešėja, tad susirinkusiems užsiminė apie visai neseniai atrastą būdą, kaip keliauti vidumi. „Tai yra vidinės erdvės šalis, kur gimsta mintys ir jausmai ir lygiai taip pat atsiranda kūryba – ten, kur slypi mūsų neišnaudota fantazija“, – sakė kūrėja, patikindama, kad tokiais esame kiekvienas iš mūsų, jeigu leidžiame sau būti. Trijų knygų autorė pasakoja, kad būtent žmonės ir santykis su jais ypač padėjo atrasti save – sąmoningas kalbėjimasis, tarpusavio šilumos jausmas ir galimybė būti savimi.

„Labiausiai saugoti ir mylėti reikia tokius žmones, kurie leidžia Jums būti taip, kaip išeina – su savo visomis vidinėmis baimėmis, su savimi. Tokiais bendrakeleiviais turime stengtis būti ir patys.“

Anot rašytojos, kūryba jos gyvenime gimsta absoliučiai bet kada ir bet kur, reikia tiesiog išmokti jaustis saugiai klystant. „Mes neišmokyti matyti, girdėti, ir kuo mažiau mes su tuo dirbame, tuo labiau mus tie pojūčiai apleidžia. Reikia sau leisti jausti, o gamta yra pats paprasčiausias to būdas – ateini ir žiūri. Per kūno potyrius mes galime į vidų prisišaukti tai, ko norime.“

Tik įėjus į pavasarinėmis alyvomis kvepiančią bibliotekos salę, renginio svečiai noriai ėmė pildyti lapelius, kuriuose nugulė gausybė įdomių ir unikalių klausimų rašytojai. J. Šeduikytė maloniai atsakė į kiekvieną iš jų, štai, keletas įdomybių, kuriomis dalinosi autorė.

Ar būna akimirkų, kai ištinka vadinamoji „kūrybinė krizė“?

Nuoširdžiai, muzikinė, dainų rašymo kūrybinė krizė yra dabar. Bet aš jaučiu, kad mūza labai nemėgsta prievartos. Jeigu tu ją bent truputį paspaudi, ji gali išnykti visam laikui, o tada tu jau labai sunkiai dirbsi, kad tą kūrybą vėl prikeltum. Dabar rašau savo ketvirtą knygą, tai reiškia, kad mūza yra – tiesiog ji kitos formos. Labai svarbu sau duoti laiko ir erdvės pradėti daryti iš noro. Jeigu bent truputį kūryba man ima atrodyti sunkus darbas, tada aš to nedarau. Linkiu visiems nedaryti to, ką norit, o norėti to, ką darot.

Už ką esate sau dėkinga?

Už žaismingumą. Jis leidžia man susirasti šviesos šaltinį ten, kur jo kartais, atrodo, visai nėra.

Kaip nusprendėte pradėti rašyti knygas?

Pirma knyga atėjo į galvą sėdint Alpėse prie upelio – „Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“. Tuo metu jau laukiausi vaikelio, tačiau to dar nežinojau – matyt, tai atėjo iš kažkokio vidinio impulso. Bet aš jau nuo pat vaikystės norėjau parašyti storą knygą, lygiai taip pat, kaip norėjau tapti kino aktore. Pradžioje aš visai nesupratau, kaip reikia rašyti, bet tai buvo pats įdomiausias jausmas – jeigu dar niekada nerašėte, aš labai rekomenduoju pradėti. Tai lyg serialas – tu parašai ir niekas, joks žmogus pasaulyje nežino, net tu pats, kas bus toliau. Ir tu leidi sau nežinoti. Leisti sau nustebti yra vienas iš geriausių žaidybinių elementų, kurie prišaukia tą mūza, kai kuri.

Kokia perskaityta knyga šiais metais patiko labiausiai?

Tai perklausytos knygos – Eckharto Tolles kūriniai „Šios akimirkos jėga“ ir „Naujoji žemė“. Man patinka šio autoriaus sistema, kurią jis rekomenduoja – tai buvimas šioje akimirkoje.

Susitikimas su Jurga Šeduikyte/Lauros Jankutės nuotr.

Kalbėdama apie individualų knygų pasirinkimą ir ieškojimą to, ką asmeniškai įdomu skaityti, atėjusius į biblioteką kūrėja ragina nebijoti šiuo klausimu pasitarti su bibliotekininkėmis – kokią knygą jums vertėtų perskaityti. Tokiu būdu J. Šeduikytė sako ir pati radusi savąją – Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“. Šiandien šią kūrybą moteris rekomenduoja kiekvienam, nors pati neslepia, kad pradžioje ją skaityti buvo nelengva – knyga prasideda gramatiškai netaisyklingu tekstu pagrindinio personažo lūpomis, kurio būsena knygos eigoje kardinaliai pasikeičia.

„Tai yra žmogaus, turinčio protinę negalią, dienoraštis – jis tampa mokslinio eksperimento dalyviu ir tik viso proceso metu ima suvokti, kad su juo elgiamasi netinkamai. Knygoje labai gerai parodomos asmens augimo fazės – per trumpą laiko tarpą žmogus nueina tai, ko mes dažniausiai nepatiriame per visą gyvenimą. Tai yra suvokimas savęs, kaip unikalaus ir turinčio teisę žmogaus. Ši knyga susideda iš labai daug sluoksnių ir turi ypač atvirą žvilgsnį. Apskritai, dienoraščio rašymas man labai priminė tai, ką aš išgyvenau per savo dainas. Tikrai nebuvau savęs suradusi nuo vaikystės. Visada norėjau būti kažkokia, bet man neišeidavo. Iš dabartinės perspektyvos žvelgdama atgal aš suprantu, kad kiti žmonės ir santykis su jais man labai padėjo atrasti save. Labai siūlau visiems ieškoti tos vidinės erdvės ir santykio su kitu žmogumi per sąmoningą kalbėjimąsi. Labai linkiu to šilumos jausmo tarpusavyje ir galimybės būti savimi“, – taip ypatingai J. Šeduikytė pristatė Daniel Keyes knygą „Gėlės Aldžernonui“.

Mėgstamiausių knygų rekomendacijos čia nesibaigė – renginio metu svečiams buvo skirta užduotis – ant popieriaus lapo užrašyti atsakymus į du labai paprastus klausimus: kokia įsimintiniausia perskaityta knyga ir kodėl buvo verta ją skaityti. Tokiu būdu susirinkusieji ne tik dalinosi savo asmenine skaitytojo patirtimi, bet ir praplėtė šalia sėdinčiojo rekomenduojamų knygų sąrašą. Nuskambėjo įvairiausių kūrinių ir jų autorių pavadinimų, žmonės atvirai dalinosi jausmais ir potyriais, rankoje laikant minimą knygą.

Alessandro Baricco – „Šilkas“. „Atskleistas vidinės ir fizinės kelionės grožis“.

Richard Bach – „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. „Tikslo siekimas nesukant galvos dėl sociumo požiūrio“.

Edita Barauskienė – „Šimtas metų po vienu stogu“. „Man labai patinka Mažosios Lietuvos kultūra, istorija ir tų žmonių likimo istorijos“.

Oscar Wilde – „Doriano Grėjaus portretas“. „Romanas atskleidžia jaunystės naivumo pavojus ir skatina pamatyti, kodėl reikia vertinti meilę, empatiją ir saiką. Taip pat ten vaizduojamos per didelio malonumo tam tikros pusės“.

Mikki Daughtry, Rachael Lippincott, Tobias Iaconis – „Trys žingsniai iki tavęs“. „Praplėtė žinių akiratį apie ligą cistinę fibrozę. Stipriai palietė skaudi dviejų jaunuolių istorija“.

Selma Lagerlöf – „Portugalijos Karalius“. „Supratau, kaip svarbu turėti gerus santykius su Tėvu, šeima.“

Oscar Wilde – „Doriano Grėjaus portretas“. „Ją buvo gera skaityti, kadangi knygoje yra vaizduojamas išorinio grožio apsėstumas ir dorųjų savybių apleidimas.“

Vytautas Mačernis – „Eilėraščiai“. „Galiu pamąstyti, kodėl ir aš esu. Radau panašių išgyvenimų, nebijoti blogų potyrių, žavėtis gamta. Eilės „Aš pažinau Karalių tavyje“ stiprina mokėjimą mylėti.“

Tina Turner – „Mano meilės istorija“. „Sužinojau, koks buvo sunkus ir neįtikėtinas Tinos kelias į šlovę ir popiuliarumą“.

Jurga Ivanauskaitė – „Pragaro sodai“. „Todėl, kad ji buvo mano knyginis startas paauglystėje – ji užvedė skaitymo varikliuką, kuris veikia iki šiol“.

Likusias renginio dalyvių knygų rekomendacijas galėsite rasti Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, Gargžduose, o daugiau J. Šeduikytės rekomenduojamų knygų ieškokite „Spotify“ programėlėje esančiame autorės podkaste „Audio laiškas“. Ten pateikta 50 žymių žmonių, rašytojų, visuomenės veikėjų rekomenduotos knygos, kurios pakeitė jų gyvenimą.

Norintiems įsigyti šias ar kitas knygas, tačiau nerandantiems jų savo miesto bibliotekoje, yra siūloma unikali galimybė pasinaudoti tarpbibliotekiniu abonementu – skaitytojai iš kitų Lietuvos viešųjų bibliotekų gali užsisakyti ir atsisiųsti reikiamą knygą nemokamai. Daugiau informacijos apie paslaugą rasite Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos internetinėje svetainėje: https://www.gargzdaivb.lt/paslaugos/tarpbibliotekinis-abonementas/38

„Jeigu nerandate savo knygos – viskas gerai. Gali būti, kad ji tiesiog dar neparašyta...“, – Jurga Šeduikytė.