Automobiliui įriedėjus į atokios sodybos kiemą, pamatėme jauną vyrą, sėdintį ant lieptelio. Kaip paaiškėjo vėliau, nelietuvišku akcentu „labas“ ištaręs vyras, Chris (20 m.), gimė ir užaugo Australijoje. Klaipėdos rajono Lapių kaimo apylinkėse esančioje sodyboje jis jau du mėnesius gyvena kartu su amerikiete Dori (33 m.).  Medinio namelio šešėlyje, gagenant žąsims ir kvepiant obuoliams, su šia pora kalbėjomės apie jų gyvenimo būdą ir buitį tikrame lietuviškame kaime.

Beveik pusei metų tapote šios sodybos šeimininkais. Kokie ketinimai Jus atvedė į Lapius ir kaip gavote pasiūlymą čia apsigyventi?

Dori: Šį pasiūlymą radome „Gumtree“ skelbimų tinklalapyje. Susisiekėme su šeimininkais, kurie panoro su mumis susipažinti artimiau. Interviu procese dalyvavome ne tik mes – turėjome daug rimtų konkurentų, taigi manėme, jog teks ieškoti kito panašaus pasiūlymo. Vis dėlto sodybos šeimininkai pasirinko mus. Ši žinia suteikė daug džiaugsmo.

Chris: Kai čia atvykome, mėnesį gyvenome kartu su sodybos šeimininkais. Jie mus ir išmokė, kaip viskuo naudotis. Iki jų išvykimo gyvenome sename, pakrypusiame namelyje, o vėliau persikraustėme į šeimos namus.

Ką veikėte prieš atvykdami Lietuvą?

Chris: Kai palikome Australiją, kur ir susipažinome, trumpam apsistojome JAV, kur gyvena Dori šeima. Po to skridome į Jungtinę Karalystę, kur kartu praleidome šešias savaites. Tuomet autostopu per visą Europą keliavau į Lietuvą, o Dori po dviejų savaičių į Kauną atvyko lėktuvu.

Dori: Savo namus JAV palikau būdama 21-erių. Šešerius metus gyvenau Londone, dirbau restoranuose. Po to išvykau į Prancūziją ir ketverius metus dirbau kalnų kurortuose. Tuomet išskridau į Australiją, kur manęs laukė pažintis su Chris. Nuo tada keliaujame kartu.

Chris: Aš namus Australijoje palikau būdamas 18-os. Po vienuolikos metų mokykloje nusprendžiau, jog atėjo laikas mesti mokslus ir imtis kitokios veiklos. Susiradau darbą, tačiau po penkių mėnesių supratau, jog sėslus gyvenimas – ne man. Manyje atsirado didžiulis noras keliauti, o sutikęs Dori galėjau jį realizuoti. Dabar esu priklausomas nuo kelionių. Nors Europoje esu dar tik keturis mėnesius, manau, jog tai yra nuostabus žemynas. Susižavėjimą kelia ir galimybė keliauti laisvai, valstybių sienų simboliškumas.

Kaip į Jūsų sprendimą gyventi Lietuvoje reagavo draugai bei šeima?

Dori: Tai buvo spontaniškas sprendimas, į kurį šeima žiūrėjo su abejingumu. Jie taip pat klausė manęs, kur yra Lietuva. Šeima jau priprato prie nuolatinių mano kelionių po pasaulį, taigi šis dalykas jų nenustebino, tačiau turiu prisipažinti, kad ieškoti Lietuvos pasaulio žemėlapyje teko ir man pačiai.

Chris: Sužinoję apie šį mano ketinimą, draugai mane vadino pamišėliu, tačiau jų palaikymas niekur nedingo. Dabar, matydami siunčiamas nuotraukas su nuostabia Lietuvos gamta, mano ir Dori aplankytomis vietomis, jie supranta, jog esu laimingas.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą ir į sodybą, kurioje gyvenate?

Chris: Automobiliui vis labiau tolstant nuo pagrindinio kelio, nežinojau, ko tikėtis, tačiau, vos pamatęs sodybą su obelimis ir jaukiais mediniais pastatais, supratau, jog man neįtikėtinai pasisekė. Vienas iš pagrindinių mūsų tikslų gyvenant Lietuvoje buvo išmokti viską užsiauginti patiems, o ši vieta tam idealiai tinka.

Dori: Man itin gerą įspūdį paliko Lietuvos žmonės. Jie labai patriotiški, paslaugūs, didžiuojasi savo šalimi, jos istorija, nuolat rekomenduoja aplankyti įvairias vietas, miestus. Istorija – vienas didžiausių mano pomėgių. Dar mokykloje teko girdėti apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), žaviuosi tuo, jog lietuviai buvo paskutinė pagoniška tauta Europoje, žinojau ir apie Mažąją bei Didžiąją Lietuvą. Atvykusi čia sužinojau, jog lietuvių kalba – viena seniausių visame žemyne. Visi šie faktai labai stebina, o tai, kad jie gyvi ne tik vadovėliuose, bet ir žmonių atmintyje, man atrodo fenomenalu. Lietuvių patriotiškumas ir tautos vienybės jausmas – užburiantis.

Chris: Lietuvos gamta yra tikrai nuostabi, čia itin daug žalumos. Australijoje plyti stepės, o čia – miškai. Čia pirmą kartą pamačiau mėlynus laumžirgius ir iki šiol negaliu nuo jų atitraukti akių. Niekur nemačiau tiek daug baltų drugelių, kiek jų matau Lietuvos pievose. Čia naktimis pateka nuostabaus grožio mėnulis ir neįprasta tai, jog saulė sukasi į priešingą pusę nei Australijoje. Dar mus labai nustebino laukinių gėlių gausa pievose, jų čia neįtikėtinai daug.

Kokie Jūsų santykiai su vietiniais gyventojais?

Chris: Puikūs! Palaikome tvirtus ryšius, nuolat vieni kitiems padedame. Visai neseniai Dori trumpam išvyko į Angliją, o aš padėjau kitiems kaimo gyventojams statyti pavėsinę prie mokyklos. Jie buvo labai svetingi, kasdien kviesdavo į svečius, kur kartu pietaudavome ar vakarieniaudavome.

Dori: Tai tiesa, su vietiniais sutariame labai gerai, o ir iš nepažįstamų žmonių yra tekę sulaukti didžiulės pagalbos. Dar norėčiau papasakoti apie moterį, iš kurios perkame pieną bei kiaušinius. Visi kaimo gyventojai ją vadina „babule“. Jai per aštuoniasdešimt, tačiau panašu, jog ji pergyvens mus visus. Ji augina karves ir vištas, elektrą naudoja tik tam, kad vakarais per televizorių pažiūrėtų žinias, o sekmadieniais šešis kilometrus pėsčia žingsniuoja į bažnyčią. Ji – mano gyvenimo įkvėpimas.

Ar Jūsų nevargina kaimiška buitis?

Dori: Būdama čia nuoširdžiai mėgaujuosi viskuo, ką darau. Turiu pripažinti, jog iš pradžių teko susidurti su įvairiomis problemomis ir sunkumais, tačiau sulaukėme didžiulės aplinkinių pagalbos. Čia abu pasisėmėme daug naujos patirties. Namuose naudojame šulinio vandenį, tačiau kaitros metu jis nuseko, tad nešini kibirais eidavome pasisemti jo iš upės. Man pirmą kartą gyvenime teko pasinaudoti kirviu, o Chris labai norėjo turėti gyvūnų, tad nusipirkome šešias žąsis. Dvi iš jų, deja, neišgyveno, tačiau likusias žąsis su šeimininku sieja itin tvirtas ryšys.

Chris: Žąsis pirkome tuomet, kai jos buvo dar visai mažos. Joms augant ir man teko daug išmokti – reikėjo apsaugoti daržoves bei kitus darželio augalus, pastatyti pašiūrę, kad gyvūnai turėtų, kur pasislėpti nuo šalčio ir lietaus.

Dori: Kiekvieną rytą su arbatos puodeliu rankose išeinu į lauką ir žąsų apsuptyje stebiu gamtą, kvėpuoju grynu oru. Chris, laukdamas mano atvykimo į Lietuvą, prie tvenkinio įkūrė jaukią poilsio vietą, kurioje atsipalaiduojame karštomis dienomis. Kai žąsys mokėsi plaukti, Chris sėdėdavo ant lieptelio ir džiaugdavosi jų pasiekimais, o aš gulėdavau hamake, skaitydavau knygas. Ten praleisdavome visą dieną. Pagyvenusi čia įsitikinau, jog tai – tobulas gyvenimo būdas.

Ar dažnai keliaujate po Lietuvą?

Chris: Lietuva – nuostabaus grožio šalis. Jau buvau Vilniuje, kur, beje, sutikau nemažai kitų australų. Labai noriu parodyti šį miestą Dori, tad jau kuriame kelionės planus. Tai – gražiausias miestas iš visų, kuriuose man teko lankytis. Rugsėjo mėnesį plauksime į Nidą, taip pat labai norime pamatyti Platelių ežerą.

Dori: Dažnai stovyklaujame Lapių apylinkėse, keliaujame į Klaipėdą, nemažai laiko praleidžiame Gargžduose. Šis miestas mažas, tačiau turi savo istoriją. Kai lankėmės Gargždų gimtadienio šventėje, buvo sunku suvokti, jog ši nedidelė gyvenvietė buvo įkurta dar prieš Amerikos bei Australijos atradimą. Nenuostabu, kad mūsų gimtosiose šalyse patriotiškumas dažnai atrodo suvaidintas, nenatūralus, o Lietuvos žmonės juo spinduliuoja iš vidaus.

Ką manote apie lietuvišką klimatą? Ar kontrastingi orai netrukdo jūsų kelionėms?

Chris: Mus maloniai nustebino vasariškas karštis, tačiau supratome, kad temperatūra čia keičiasi labai greitai. Vienas didžiausių mano iššūkių sau – išgyventi tikrą lietuvišką žiemą. Iš savo tėvo, kuris lankėsi Sibire, girdėjau, kad čia būna labai šalta. Sniegą pirmą kartą pamačiau prieš pusę metų, kai lankiausi Amerikoje – ši „pažintis“ paliko daug malonių įspūdžių, o dabar sniego tikiuosi sulaukti ir Lietuvoje.

Dori: Mane taip pat stebina temperatūrų kontrastai Lietuvoje. Kai lankiausi Australijoje, šiltojo sezono metu tuos pačius rūbus vilkėjome ir dieną, ir naktį. Lietuvoje vasaros dienomis būna labai karšta, tačiau naktinis šaltis neleidžia šiltų rūbų paslėpti spintos gilumoje. Gyvendami čia taip pat nenustojame stebėtis dienos ilgumu. Nei Amerikoje, nei Australijoje saulės kilimo bei leidimosi laikas nekinta taip stipriai, kaip Lietuvoje.

Ką manote apie lietuvius? Ar sunku juos prakalbinti angliškai?

 Dori: Lietuvių draugiškumas ir paslaugumas – beribiai, tačiau jie yra šiek tiek uždaresni nei kitų mano aplankytų šalių gyventojai. Pagyvenusi čia taip pat supratau, jog žmonės gyvena dviejų laikmečių sankirtoje. Daugelis prekybos centrų skaičiuoja dar tik pirmą ar antrą dešimtmetį, nesunku rasti šeimų, kurioms priklauso ne daugiau nei vienas automobilis. Beje, dar vienas komplimentas lietuviams – jie puikiai stato mašinas.

Chris: Mindamas dviratį kaimo keliuku jau nebesistebiu pamatęs atriedančią arkliu pakinkytą karietą, tačiau tokių kontrastų gausu ne tik kaime. Važiuodamas autostrada gali aplenkti traktorių, o po kelių akimirkų pro šonus jau skrieja prabangus „Maserati“. Dar mane labai maloniai nustebino itin lengvos kelionės autostopu. Manau, jog šiuo aspektu Lietuva pranoksta beveik visas mano aplankytas šalis.

Dori: Lietuvių demonstruojamos puikios anglų kalbos žinios sukelia dvejopas emocijas. Be galo džiugu, kad Lietuvoje lengva surasti puikiai užsienio kalbą įvaldžiusių žmonių ir mums visiškai pakanka lietuviškųjų „ačiū“, „labas“ ir „atsiprašau“. Vis dėlto tai sukelia tam tikrą nepatogumo, kaltės jausmą. Kai lankome savo draugus, nesvarbu, kiek žmonių sėdi prie stalo, – vos mums pasirodžius, visi taikosi prie mūsų ir pradeda kalbėti angliškai.

Chris: Dar vienas lietuvių bruožas atsiskleidė kultūrinio skirtumo dėka. Australijoje žmonės beveik nuolat vaikšto basi, o Lietuvoje tai darydamas sulaukiau keistų žvilgsnių iš aplinkinių. Supratau, jog žmonės čia itin smalsūs. Dažnai nuvažiuojame į Gargždus ar Klaipėdą, taigi būtent dėl aplinkinių dėmesio pertekliaus keliaudamas į šiuos miestus pradėjau avėti batus.

Ar jau spėjote paragauti tradicinio lietuviško maisto?

Dori: Tikrai taip! Jis nuostabus. Vienas mėgstamiausių maisto produktų – „Bočių“ duona, kurią perkame kaimo parduotuvėje. Kai apsilankome pas netoliese gyvenančius draugus, jie kaskart nustebina nacionalinės virtuvės patiekalais. Jų dėka jau paragavome kugelio, burokėlių sriubos, keptos duonos, bulvinių blynų. Nebeįsivaizduoju gyvenimo Lietuvoje be rūkytos mėsos bei žuvies. Dūmo kvapu persmelkto maisto skonis – nepakartojamas. Vienas iš labiausiai pavydą keliančių dalykų – lietuvių sugebėjimas patiems užsiauginti vaisius bei daržoves. Kartu su Chris paruošę maistą ir sudėję jį į lėkštes, vis dar negalime atsistebėti, kad viską, ką valgysime, užauginome patys.

Chris: Lietuvoje pirmą kartą paragavau pikantiško skonio blynų. Mano šalyje juos įprasta valgyti su saldžiu užpilu, vaisiais, uogomis. Bulviniai blynai taip pat tapo nauja ir gera patirtimi. Niekada nemėgau sūrio, tačiau dabar jį valgyti galiu nesustodamas. Kaimiškas sūris – tikras gardumynas. Vis dėlto labiausiai nudžiugino alus. Lietuviai gamina geriausią alų pasaulyje! Šiam gėrimui esu ypač išrankus – Australijoje pamėgau vos keletą alaus rūšių, o svečiuodamasis JAV sau patinkančios rasti taip ir nepavyko. Mano paties nuostabai, kiekviena alaus rūšis, kurią išbandau čia, pateikia po malonią staigmeną. Esu įsitikinęs, kad kai grįšiu į Australiją, anksčiau gertas alus atrodys per prastas – ko gero, turėčiau apsvarstyti importo galimybes (juokiasi).

Kaip minėjote anksčiau, be kelionių savo gyvenimo nebeįsivaizduojate. Nuolat keičiasi Jūsų aplinka, gyvenamoji vieta, o savo šeimas aplankote itin retai. Ką vadinate savo namais?

Chris: Namai yra ten, kur jautiesi jaukiai bei patogiai, o tave supa geri žmonės, kurie suteiks pagalbą, jei pakliūsi į bėdą. Šiuo metu mano namai yra čia.

Dori: Namai turi dvi reikšmes. Pirmiausia tai yra vieta, kurioje gyvena tavo šeima. Antri namai – ten, kur iki galo iškraunami lagaminai. Šiuo metu mano namai yra čia, kur gagena žąsys ir tarp medžių kabo hamakas. Nebenoriu palikti šios vietos.

Ką veiksite palikę šią sodybą?

Dori: Tikslių planų dar neturime, tačiau tikrai norėtume Lietuvoje pasilikti ilgiau. Pagal pradinį susitarimą šioje sodyboje turėjome gyventi dvejus metus, tačiau jis pasikeitė – išsikraustyti turėsime jau spalį. Ieškome kito prieglobsčio, kuriame gyvendami galėtume savo akimis pamatyti lietuvišką žiemą, tačiau dar nieko neradome. Ateityje, gavę rekomendaciją iš šios sodybos šeimininkų, ieškosime panašių pasiūlymų.

Chris: Neseniai svarstėme galimybę įsigyti žemės patys ir joje įkurti jaukią sodybą, kaip ši. Vis dėlto lietuvių patriotiškumas, kaip minėjome anksčiau, labai stiprus, tad to padaryti mums neleidžia įstatymai. Gyvenimas čia tikrai yra patirtis, kurią norėtume pratęsti, taigi ir toliau ieškosime būdų tai padaryti. 

Užsieniečius žavi gyvenimas lietuviškame kaime. Gerdos Muldarytės nuotraukos: