Mano Gargždai



Namų ilgesys: pėsčiomis įveikti šimtai kilometrų

Įvertinkite šį įrašą
(6 balsai)
Anna Juzaitienė papasakojo jaudinančią šeimos istoriją Anna Juzaitienė papasakojo jaudinančią šeimos istoriją

Įvažiavus į Priekulės seniūnijoje, Klišių kaime, gyvenančios Annos Juzaitienės sodybą, apima puikus jausmas – žavi nepriekaištingai sutvarkyta aplinka, autentiška sodyba byloja istorijos ir laiko vingius, rodos, kiekviena jos kertelė turėtų ką papasakoti. Kaip ir pati A. Juzaitienė.

 

Ilga kelionė namo

Anna Juzaitienė gimė 1937 metais, rugpjūtį. Toje pačioje sodyboje, kurioje gyvena ir dabar. Tokie namai – stubos – buvo paplitę turtingų ūkininkų-žvejų sodybose. A. Juzaitienės mama Marija buvo namų šeimininkė, tėtis Martinas – žvejys. Gelžių šeima gyveno neblogai, kol ramią kasdienybę sudrumstė karas.

„Aplink vyko šaudymai, ėjo frontas. Iš Juodkrantės pusės į tvartą pataikė sviedinys, bėra jo griaučiai. Paskui atėjo įsakymas, kad visi gyventojai turi išsikelti. Mus taip pat žvejybine valtimi perkėlė į Juodkrantę. Vėliau atsidūrėme Rytprūsiuose. Ten su mama, seserimi ir seneliu buvome, kol baigėsi karas. O tėtis kaip ir visi vyrai išėjo į karinę tarnybą“, – pasakojo A. Juzaitienė.

IMG 7508

 Karo metais nukentėjęs tvartas

 

Moteris tvirtino, kad niekas nežinojo, kur yra šeimos galva. Ir gyvenimas karo metais buvo nelengvas: trūko maisto, puolė ligos.

Pasibaigus karui, A. Juzaitienės mama nutarė vykti namo – vylėsi rasti vyrą. Taip prasidėjo jų ilga kelionė į gimtą kraštą. Tiesa, senelis namo nebegrįžo, jis mirė ir buvo palaidotas Rytprūsiuose.

„Žinojome tik tiek, kad tėtis kažkur kariauja. Pasiėmėme dviratį vežimėlį ir patraukėme namo. Turėjome vos kelis maišus drabužių ir pėsčios išėjome. Maisto neturėjome, tai pakeliui kur ne kur užeidavome pas žmones, vieni maisto duodavo, kiti – ne. Taip pat buvo ir su nakvyne. Pamenu vienoje vietoje mus vaišino arkliena. Mums, vaikams, nerūpėjo, kas čia per mėsa, svarbu į skranduką kažką įdėjome. Taip ir ėjome tolyn“, – kalbėjo moteris.

 

Gyvenimas grįžo į vėžes

Bekeliaujant teko susidurti su rusų kareiviais, kurie pagrobė ir taip menką keliauninkių turtą. Kaip spėjo A. Juzaitienė, matyt, galvojo, kad jos vežasi kažką vertingo.

„Grįžome. Apie 300 kilometrų pėsčiomis. Puolėme greitai į savo namus. Nebuvo nei durų, nei langų, viskas iškabinėta, tapetai išplėšyti. Ieškota, gal kas buvo paslėpta, šiukšlių pilna. Tada nuėjome į Dreverną. Mus priglaudė ir kambariuką davė Gižai. Ilgai netrukus, gavome žinią, kad grįžta ir tėvelis. Jį kažkokie draugai paragino važiuoti namo, nes ten laukia šeima. Jis atlėkė į Dreverną pas mus“, – jaudinančią šeimos istoriją prisiminė A. Juzaitienė.

Netrukus prasidėjo naujas gyvenimas – šeima ėmė tvarkyti namus, jos maitintojas vėl džiugino žvejybos laimikiais, kurių užteko ir maistui, ir parduoti buvo galima.

Pasak A. Juzaitienės, žuvies anuomet buvo labai daug ir visokios. Vėliau iš tarnybos grįžo ir tėčio brolis – Vilius Gelžius. Abu broliai pradėjo kartu žvejoti ir jiems sekėsi, nes puikiai žinojo Kuršių marių vandenis – kur žuvis „eis“, kur – ne.

„Gyvenimas yra gyvenimas. Jis kažkuriuo momentu sustoja. Nuo 1990 metų šie namai liko tušti. Tėtis mirė 1988 metais, o mama – 1990 metais. Nuo tada mes ir stengiamės išsaugoti šią sodybą“, – teigė A. Juzaitienė.

Paklausta, kaip laikas pakeitė gimtąsias apylinkes, netoli Klišių esančią Dreverną, moteris tvirtino, kad Dreverna pakito netgi labai, tačiau teigiamai. Ji prisiminė, kad prieš dvidešimtmetį dreverniškiams dėl sėkmingai besiklostančios žvejybos netrūko pinigų, tačiau daugeliui nesvetimas buvo ir alkoholis.

„Dabar kaimas eina kita linkme. Drevernoje gražu, malonu ten nuvažiuoti. Štai prieplaukoje atsirado labai gražios medinės skulptūros, kurios atspindi žvejų gyvenimą“, – džiaugėsi A. Juzaitienė.

 

Džiugina ramybė

A. Juzaitienė baigė Priekulės vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute įgijo anglų ir vokiečių kalbų pedagogės specialybę.

Pagal paskyrimą moteris grįžo į Klaipėdą. Mokytoja ji išdirbo 42 metus. Ištekėjo, turi du vaikus – sūnų Raimundą ir dukrą Ingridą, keturis anūkus: Martiną, Mykolą, Aną Mariją ir Ameliją Martą. Net anūkų vardai byloja, kad šeima brangina savo istoriją.

Dabar A. Juzaitienės kasdienybė vėl verda mylimoje gimtoje sodyboje. Ją puoselėja ir moters vaikai.

„Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo mieste. Čia – tokia ramybė, palaima ir toks gerumas“, – šypsojosi A. Juzaitienė.

IMG 7510

 Sodyba statyta 1853 metais. Apie tai byloja ir užrašas virš sodybos durų.

 

Mažojoje Lietuvoje gana reta 1853 metais statyta etnografinė sodyba sulaukia nemažai dėmesio. Ji ne kartą įvertinta padėkos raštais. 1988 metais čia buvo kuriamas filmas „Vilius Karalius“.

 

 

Annos Juzaitienės prisiminimai - vaizdo įraše:

 

srt

 mano-gargzdai.lt nuotraukos: 

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 895 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,