„Drevernos gyventojai teatrą ypač mėgsta, o vaikai yra labai kūrybingi“, – įsitikusi Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė, vadovaujanti vaikų dramos kolektyvui. Nenuostabu, nes teatrinės tradicijos kaime yra giliai įsišaknijusios, o ne vieną dešimtmetį veikiantis dramos kolektyvas nepaliauja stebinęs puikiais darbais.

Teatro „sąskaitoje“ – daugybė spektaklių

Virgina Asnauskienė, vadovaujanti Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus vaikų dramos kolektyvui, pasakojo, kad su jaunaisiais aktoriais dirba nuo 1987 m. 1988 m. buvo pradėti statyti pirmieji spektakliai, kuriuos V. Asnauskienė prisimena su džiugesiu.

V. Asnauskienė šypsojosi, kad tuometiniai artistai dabar patys yra tėveliai. Pirmiausia buvo pastatyti vaidinimai „Senis Chotabičius“, „Raudona ir juoda skrynelės“, trečiaisiais metais – „Džekas ir pupos stiebas“. Dar kitais metais entuziastingi aktoriai visiems pristatė pagal M. Vainilaičio pasaką statytą vaidinimą apie katiną gudruolį. Estų rašytojas E. Salola dreverniškius įkvėpė sukurti spektaklį „Kvailių kaimas“, patys vaikai rašė jo scenarijų. Šį spektaklį kolektyvas buvo atnaujinęs prieš kelerius metus.

Su pačių pagal liaudies pasakas kurtu vaidinimu „Gudrus niekad niekur nepražus“ jaunieji aktoriai dalyvavo respublikinėje vaikų teatrų šventėje „Šimtakojis“ bei pateko tarp laureatų.

Teigiamų žiūrovų vertinimų sulaukė ir spektaklis „Velniava“, Vydūno „Jonuks mergų bijąs“, pasaka-opera „Bulvė Karolina“. Taip pat vaikų dramos kolektyvas buvo pastatęs lėlių teatro spektaklį „Paršiukas Ikaras“.

„Tuos metus, kai neturėjome salės, didesnių spektaklių nestatėme. Bet jau trečius metus ruošiame muzikinius, teatralizuotus spektakliukus. Vieną jų – „Ožkelė Ragoškėlė“ – neseniai rodėme Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos ir Drevernos ikimokyklinukams“, – kalbėjo V. Asnauskienė.

Vaidybinius elementus naudoja ir renginiuose

Teatro šaknys ir tradicijos Drevernoje yra labai gajos.

Dramos kolektyvo vadovė džiaugėsi, kad būrelio narės jau daug metų veda renginius, galima jomis pasikliauti.

Ji pabrėžė, kad Drevernos gyventojai teatrą ypač mėgsta, o vaikai yra labai kūrybingi.

„Jau pasibaigė tas laikas, kada reikėjo mokytis žodžius, nes vaikai labai gražiai improvizuoja. Duodi kryptį – ir kitą kartą taip padaro, kad net žagteli. Vaikams patinka ir teatriniai užsiėmimai: etiudai, improvizacijos, žaidimai. Kartais tai yra netgi naudingiau nei spektaklio statymas“, – patikino teatro vadovė.

V. Asnauskienė tvirtino, kad dramos elementai naudojami ir miestelyje vykstančių renginių metu.

„Turime teatralizuotą programą „Į žvejus eisiu“, kurią visą vasarą ir rudenį rodėme į Dreverną atvykusiems turistams. Jos metu vaikai vaidina su tikrais simboliniais daiktais, pavyzdžiui, tinklu. Jie papasakoja Drevernos milžino istoriją“, – teigė V. Asnauskienė.

Paklausta, ar nėra sunku šiuolaikinius vaikus pritraukti vaidinti, V. Asnauskienė atskleidė, kad jie tai daro noriai. Šiuo metu kolektyve yra 10 narių.

Dar ir mokykloje mokytoja dirbanti V. Asnauskienė pridūrė, kad moksleiviams buvo siūlyta pakviesti kokį kolektyvą, kuris pristatys šventinę programą, tačiau jie to atsisakė – kiekviena klasė nutarė statyti savo spektaklius.

Vaidinimas išlaisvina vaiką

Pasak V. Asnauskienės, teatro šaknys ir tradicijos Drevernoje yra labai senos bei gajos.

„Kai 1986 m. atvykau gyventi į Dreverną, buvo tokia mokytoja Irena Augaitienė. Jis su vaidinančiais vaikais dirbo daug metų. Prieš ją tą darė Diteris Jaudžimas. Jie su dreverniškiais, kuriems dabar yra apie 60 metų, už spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ dekoracijas buvo gavę kelionę į Krymą“, – teatro istorijos vingius Drevernoje prisiminė V. Asnauskienė.

Vaikų dramos kolektyvo vadovė svarstė, kad teatrines tradicijas būtina išsaugoti, nes teatras yra toks menas, kuris leidžia įsikūnyti į kažką kitą, išsilaisvinti.

„Per teatrą vaikai gali pasakyti, kas jiems rūpi, skauda, neramina, arba atvirkščiai – kelia gerą nuotaiką. Man atrodo, kad tai yra puikiausia terapija. Vaidinimas išlaisvina vaiką. Jie užauga laisvesni, kūrybingi ir aktyvūs žmonės“, – mąstė V. Asnauskienė.

Vaikų dramos kolektyvas nesnaudžia ir jau po Naujų metų ruošiasi kibti į darbus – statyti naują spektaklį.

Dramos kolektyvo gyvavimo akimirkos: