Mano Gargždai



Senbuvių lūpomis prabilo istorija

Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
Gargždų krašto muziejaus muziejininkė-istorikė K. Skiotytė nurodė, kad Gargždai karo metais nukentėjo bene labiausiai. Gargždų krašto muziejaus muziejininkė-istorikė K. Skiotytė nurodė, kad Gargždai karo metais nukentėjo bene labiausiai.

Šiais metais portalas mano-gargzdai.lt skaitytojus kvietė prisiminti Klaipėdos rajono praeitį. Kiekvieną mėnesį kalbinome įvairiausiuose rajono kampeliuose gyvenančius senbuvius, kurie mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimų lobynais.

                           

Publikacijų ciklo metu savo prisiminimais ir patirtimi pasidalino 11 pašnekovų: gargždiškis Edvardas Cirtautas, Kvietinių gyventoja Irena Jankauskienė, Birutė Antanina Rudienė iš Vėžaičių, doviliškė Irena Deveikienė, Sendvario seniūnijos šviesuolė Emilija Alminienė, kretingališkė Aldona Mikonienė, Veiviržėnuose gyvenantis Stanislovas Muižė, agluonėniškė Ėrika Juknevičienė, Priekulės seniūnijos senbuvė Anna Juzaitienė, Stanislava Grauslienė iš Endriejavo ir judrėniškė Birutė Ubartienė.

                      

Pokalbininkų atmintin giliai įsirėžė išgyventi istoriniai įvykiai. Gargždiškis Edvardas Cirtautas prisiminė skaudžią Klaipėdos rajone gyvenusių žydų dalią: „Žydus vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Vyrus tą patį vakarą nuvarė į Klaipėdos gatvės galą ir sušaudė“.

Gargždų krašto muziejaus muziejininkė-istorikė Kristina Skiotytė informavo, kad žydai į Gargždus atsikėlė XVII a. antroje pusėje po valstybę nusiaubusio maro, kai miestai ir miesteliai labai ištuštėjo. Tarpukariu, prieš Antrąjį pasaulinį karą, žydai Gargžduose sudarė apie 60 proc. gyventojų. Jie vertėsi amatais, prekyba, šiek tiek žemės ūkio darbais. Po karo dėl holokausto Gargžduose žydų neliko. Čia, deja, buvo vienos pirmųjų sisteminių žydų žudynių vietų.

       

 MG 6908

E. Cirtautą galima pavadinti savotišku Gargždų miesto metraštininku. Jis sukaupė didelį istorinių nuotraukų archyvą.

                 

  Daugelio pašnekovų pasakojimuose didelę vietą užėmė karas. Nenuostabu. Juk jis ne vieno jų širdyse paliko gilius randus. Apie patirtas karo negandas pasakojo Ėrika Juknevičienė ir Anna Juzaitienė. Pastaroji kartu su šeima karo metais prieglobstį buvo radusi Rytprūsiuose, o vėliau apie 300 kilometrų gimtinėn grįžo pėsčiomis.

Birutė Ubartienė, gyvenanti Judrėnuose, prisiminė, kad karas jų šeimos nepalietė, frontas praėjo šalia.

K. Skiotytė nurodė, kad Gargždai karo metais nukentėjo bene labiausiai – praktiškai visas miestelis sudegė.

„Remiantis istoriko Sauliaus Karaliaus turimais duomenimis, kai vokiečiams buvo duotas ženklas pulti Sovietų Sąjungą, pagrindinė fronto linija ėjo nuo Palangos iki Švėkšnos. Palanga praktiškai nenukentėjo, Kretinga ir Žemaičių Naumiestis – mažai. Didesni mūšiai vyko prie Tauragės. Žvelgiant toliau, stambesni Sovietų armijos daliniai buvo dislokuoti Užnemunėje“, – teigė K. Skiotytė.

                        

Pokarį su liūdesiu akyse vis dar mena Endriejavo seniūnijos senbuvė Stanislava Grauslienė, kurios sutuoktinį miške nušovė stribai, mat rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko partizaninis karas.

Kaip nurodė Gargždų krašto muziejaus filialo Priekulėje Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus filialo vadovė Sabina Vinciūnienė, iš viso 1944–1953 m. Lietuvoje partizanų gretose buvo nemažiau 50 000 žmonių. 1944–1953 m. Lietuvoje žuvo apie 20 000 partizanų.

Žemaitijoje tiek struktūros, tiek karinė mintis formavosi tiesiogiai vadovaujant Lietuvos laisvės armijos (LLA) žmonėms. Paaiškėjus, kad už Lietuvos laisvę teks kovoti su SSRS, iki 1944 m. vasaros LLA organizacijos įsteigtos apskrityse ir daugelyje valsčių. 1944–1945 m. Klaipėdos rajone LLA grupės veikė Gargždų, Endriejavo, Judrėnų, Veiviržėnų valsčiuose.

1949 m. galutinai susiformavus partizanų karinėms teritorinėms struktūroms, Klaipėdos rajone veikė Kęstučio ir Žemaičių apygardų partizanų koviniai junginiai. 1953 m. šios apygardos iš esmės buvo sunaikintos. Paskutiniai partizanai Kęstučio apygardoje žuvo 1959 m., o Žemaičių apygardoje – 1968 m. Klaipėdos rajone šioje kovoje dalyvavo apie 250 partizanų, kurių dauguma žuvo pavieniui ar grupėmis. Vidutiniška partizanavimo trukmė buvo dveji-treji metai. Dauguma kovotojų žūdavo jaunesni nei 22 metų amžiaus. Gyvų liko tik vienetai.

 

IMG 7507

A. Juzaitienė gyvena autentiškoje,1853 metais statytoje etnografinėje sodyboje. Karas savo žymę joje irgi paliko – iš Juodkrantės pusės į tvartą pataikė sviedinys, bėra jo griaučiai.

    

Doviliškė Irena Deveikienė prisiminė Tarybinius laikus, pavyzdingą Lėbartų ūkį: „Profsąjungos pagrindinis darbas buvo saugoti žmones. Dabar žmogų iš darbo taip lengva atleisti. Tarybiniais laikais nebuvo taip paprasta“.

K. Skiotytė svarstė, kad istoriškai sunku komentuoti I. Deveikienės išsakytas mintis, nes būtų kalbama ne faktais ir skaičiais, bet labiau apie dviejų skirtinių valdymo formų, pasaulėžiūrų, sistemų, ideologijų ir laikmečių susikirtimą.

„Visi žinome apie sovietmečiu prie kiekvienos gamyklos ar įstaigos veikusias profesines sąjungas bei šių profesinių sąjungų funkcijas, kurios neapsiribojo vien tik darbo santykių gerinimu, bet ir stipriai veikė visuomenę ideologiškai. Tai pagrindinis skirtumas nuo šiais laikais veikiančių profesinių sąjungų“, – aiškino Gargždų krašto muziejaus muziejininkė-istorikė.

         

Nors svarbią vietą senbuvių prisiminimuose užėmė karas ir jo pasekmės, jie nepamišo ir kitų rajonui svarbių įvykių. Pavyzdžiui, Birutė Antanina Rudienė prisiminė Vėžaičių dvaro istoriją: „Už skolas dvaras 1935 metais atiteko vienam iš bankų, o po metų jį įsigijo Kostas Jašinskas. Netiesiogiai pažinojau naujojo dvaro savininko mamą. Įdomiai susiklostė dvaro likimas. Paskutinės sąsajos su praeitimi man tarsi subiro akyse. Kažkada seniai užsukome į dvaro grabulką – rūsį, kuriame laidodavo. Karste gulėjo Volmerų palikuonė, dvarininkaitė. Ji buvo palaidota jau prieš daugelį metų. Gulėjo karste apvilkta žalia suknia. Atvėrus grabulkos duris ir į seniai nevėdintą patalpą patekus orui, dvarininkaitės kūnas tiesiog subyrėjo akyse – lygiai, kaip ir dvaro didinga praeitis“.

Paprašyta pakomentuoti B.A.Rudienės reginį, K. Skiotytė tvirtino, kad istorinių duomenų šiuo klausimu nėra.

„Istorikai šio momento netyrė. Kilmingi asmenys buvo laidojami garbingose vietose – bažnyčių ir kapinių šventoriuose, kriptose, mauzoliejuose, specialiai skirtuose giminei laidoti. Tikėtina, kad Volmerių mauzoliejus taip pat galėjo veikti“, – sakė K. Skiotytė.

   

Vaizdo įrašas:

 

srt

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 677 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,