Buvęs Veiviržėnų gimnazijos direktorius Stanislovas Muižė – visada punktualus. Miestelio šviesuolio laikas suplanuotas, o diena įprasminta naudinga veikla. Garbaus amžiaus vyras, pedagogas įsitikinęs – kad ir kur begyventum, net ir mažiausiame kaime, žmogui visada yra, ką veikti. Žmogus neturi nuobodžiauti. Pokalbį pedagogas pradeda nuo trijų tiesų, kurių visą gyvenimą laikosi pats ir kurias išmokti nuoširdžiai pataria kitiems.

„Visų pirma žmogus turi išmokti gerai dirbti savo darbą. Jei asmuo tai įvaldo, jo niekada nebereikia ieškoti – trokštamas darbas atsiranda pats. Antra – žmogus turi išmokti būti vienas. Tai ne mano mintis, šį gerą patarimą radau rašytojo Vinco Mykolaičio Putino raštuose. Kai žmogus išmoksta būti vienas, jis išsprendžia labai daug problemų. Ir dar vienas dalykas, kurį privalu įvaldyti: reikia išmokti būti kompanijoje. Tik taip įmanoma susiformuoti kaip asmenybei, suformuoti savo nuomonę bei vertybes ir išmokti nesekti pagal minią bei suvokti savo tapatybę“, – įsitikinęs S. Muižė.

Jis žiūri į dabartinę kartą ir negali patikėti, jog girdi šitiek skundų. Pasak 80-ies metų sulaukusio vyro, šalies nepriklausomybė yra didžiulė dovana ir gėris. Reikia išmokti ja naudotis – ne skųstis, kad valstybė neduoda to ir nesuteikia ano. Tereikia suvokti savo tapatybę ir pradėti daryti darbus.

„Jei žmogus gerai dirba savo darbą, galima daug ko pasiekti. Nežiūrint, kokia santvarka ar padėtis šalyje – viską nulemia žmogaus pasirinkimas. Studijavau Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvau paskirtas kurso komjaunimo sekretoriumi. Kurso draugai per Vėlines nuėjo į Rasų kapines ir padėjo gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo. Aš, kaip komjaunimo sekretorius, turėjau juos pasmerkti. Nepasmerkiau. Pašalino iš komjaunimo. Tikras stebuklas, kad likau universitete. Baigiau jį ir gavau paskyrimą į Biržus, pats esu kilęs iš Joniškio. Dirbau ten, kol sužinojo apie įvykį universitete. Pasakė, jog esu nereikalingas. Jei aš nereikalingas, ir jūs man nereikalingi. Nuėjau į Švietimo ministeriją, o ten ir sako – susirask darbą pats. Taip atkeliavau į Veiviržėnus, kur visą gyvenimą turėjau galimybę dirbti savo darbą ir rūpintis, kad ir kiti būtų neabejingi tam, ką daro“, – savo jaunystę prisiminė S. Muižė.  

Jo nuomone, Veiviržėnai yra ideali vieta gyventi – čia gražu, ramu, geri žmonės. Veiviržėnų mokyklos direktoriumi S. Muižei pasiūlė dirbti 1964 metais. Vyras nustebo – kaip čia direktoriauti, jei nėra mokyklos?

Juk tuomet mokykla buvo trijuose pastatuose – viename mediniame, kuriam – turbūt šimtmetis, taip pat dabartiniuose laidojimo namuose. S. Muižė suprato, kad jo tikslas – Veiviržėnuose sukurti tikrą mokyklą, kurios mokiniams nereikėtų blaškytis.

„Statyti mokyklą nusprendėme man pradėjus eiti direktoriaus pareigas, o 12 klasių priestatas jau veikė po dvejų metų. Tuo metu nebuvo lengva – sovietinė valdžia, biurokratinis aparatas. Tačiau esu ramaus valstietiško būdo, žinau, kad kibdamas į atlapus nieko gero nepasieksi. Todėl diplomatiškai, pasikalbėdamas, apsišarvavęs kantrybe siekiau, kad mokyklai būtų skiriama kuo daugiau dėmesio. Netrukus tapo aišku, kad mokyklai ir vėl trūksta patalpų – mokinių vis daugėjo. Vėl naujas projektas – 1978 metais jau veikė antrasis 12 klasių priestatas, mokykla turėjo sporto salę, valgyklą, dirbtuves. Dar po dvejų metų pavyko pastatyti mokytojų namą, bendrabutį“, – apie mokyklos kaitą pasakojo iki pat 2001 metų direktoriumi dirbęs S. Muižė.

Darbui reikia įkvėpti

Kalbėdamas apie mokyklą ir darbą joje, S. Muižė savo atžvilgiu kuklus – sako, jog nuopelnų vienam pačiam prisiimti nedera.

„Reikia mokėti taktiškai į darbą įtraukti žmones. Kai kolektyvas veikia darniai, yra sukurta atmosfera, darbai einasi kuo puikiausiai. Visus mokytojus prisimenu darbščius, gabius, norinčius dirbti. Ir vaikai buvo darbštūs, gabūs, norėjo mokytis. Žinoma, kaip ir dabar, vaikų būta visokių. Kalbant apie tai, kodėl vaikai pasuka blogu keliu, negalima kaltinti tik tėvų ar mokytojų. Taip, jei paauglys nusikalsta, galbūt jo šeimoje nebuvo formuotos vertybės. Galbūt ir mokytojai padarė ne viską, kas jų valioje. Žmogaus smegenys turi būti nuteiktos taip, kad jam nebūtų nuobodu. Seniau visi dainuodavo, šokdavo, vaidindavo. Dabar kaime vaikai sėdi kur nors ant suolelio ir sako, kad nuobodu, nėra kas veikti. Netiesa, veikti visada yra ką, nesvarbu, kur gyveni. Tik turime vaikus mokyti, ką veikti, kaip save užimti, kaip plėsti savo akiratį. Sako, vaikai nebeskaito. Bet mokytojas turi pamoką taip vesti, kad mokinį įtrauktų į knygos pasaulį, sudomintų jį. Vaiką reikia auklėti taip, kad jam gyvenimas atrodytų įdomus ir norėtųsi daug ką nuveikti“, – pedagoginėmis įžvalgomis dalijosi S. Muižė.  

Kalbėdamas pedagogas mintimis grįžo į tuos laikus, kai 80 procentų žmonių gyveno kaime. Visi turėjo žemės, daug dirbo, netinginiavo ir labiau vertino gyvenimą bei tai, ką turi. Dabar Lietuvoje – 200 tūkstančių bedarbių ir milžiniški plotai nedirbamos žemės.

„Valstybės politikoje kažkas yra negerai. Ir žmonių mąstymas kažkoks kitoks. Kiek išvažiuoja į užsienį – ten, sako, geriau. Galbūt, bet taip pat reikia daug dirbti. Mano nuomone, reikia dirbti Lietuvoje ir dirbti labai daug. Kai suvoksime, jog patys turime kažką daryti, tik tada keisis gyvenimas. Jau nuo vaikystės žmogui reikia padėti rasti tinkamą užsiėmimą, tinkamus pomėgius, kad asmuo išmoktų dirbti darbą. Esame linkę kažką kaltinti, ieškoti teisybės. Ir dažnai sakome – nėra teisybės. Bet teisybę mes sukuriame patys“, – įsitikinęs S. Muižė. 

Stanislovo Muižės prisiminimai - video įraše: