Šiemet Nacionalinio diktanto konkurse iš viso dalyvavo 39 gyventojai. Kaip ir kiekvienais metais, diktantas buvo rašomas rajono J. Lankučio bibliotekoje ir jos filialuose. Galbūt todėl, kad ne visi bibliotekos filialai šiemet dirba šeštadienį, dalyvių buvo mažiau nei ankstesniais metais.

Tie, kas sudalyvavo Nacionalinio diktanto konkurse, liko nenusivylę.

Šiemet tekstą diktantui sukūrė rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

POKALBIS

– Klausyk, o kas čia taip ūžia? – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.

Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.

– Kokie neįprasti paukščiai... – nusistebėjo jaunėlis.

– Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai, – atrėžė vyresnėlis.

– O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?

– Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.

– Kokias čia nesąmones tauški, broli?

Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę, abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo, prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys, medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis: prigužėjo vaikų, užvertę galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę, negalėjai suprasti, džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga, broliams dingtelėjo, kad prasideda karas.

– Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi, – gūžėsi jaunėlis.

– Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal, – atsakė vyresnėlis.

Taip pasišnekučiavo du jauni, gyvenimo negandų dar neužgrūdinti kurmiai, saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį, abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę iki soties, kaip paukščiai nutūpė karuselę, kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.

Teksto visus rašybos ir skyrybos variantus rasite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje www.vlkk.lt