Sausio 26-ąją Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narės, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė Guoda Burokienė surengė spaudos konferenciją tema „Ar pavyko iššifruoti mažosios Lietuvos kultūros sostinės žinutę?“. Joje dalyvavo Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorė Rima Jokubauskienė, Miežiškių gyventojų bendruomenės valdybos pirmininkė Jurga Švagždienė ir Priekulės bendruomenės užimtumo centro atstovė Raimonda Damulienė.

Regionams reikia didesnio dėmesio

„Požiūris į kultūrą Lietuvoje turi keistis. Kultūros ministerija iki šiol matė ir rėmė tik didelius renginius, į regionus nebuvo atsigręžiama. Lietuvoje vyksta kultūriniai renginiai, veikia bendruomenės, kurios telkia žmones, skatina pilietiškumą, skatina jaunimą likti gyventi kaime. Geroji Lietuvos naujiena yra ta, kad regionai gyvi, žmonės kultūrą puoselėja ir tiki, kad Lietuva neišsivaikščios, kad gyventi oriai galima ir savo šalyje“, – spaudos konferencijoje teigė G. Burokienė.

2015 metais Naisiuose (Šiaulių r.) pradėtas „Mažosios Lietuvos kultūros sostinės“ projektas ir toliau vilnija per Lietuvą. Šiais metais mažųjų Lietuvos kultūros sostinių vėliavos jau perduotos dešimčiai Lietuvos miestelių. Jau žinomi ir 2018 m. pretendentai.

„Regionams reikia didesnio dėmesio nei buvo skiriamas iki šiol. Matome, jog susitelkus galima padaryti ir pasiekti labai daug. Jei norime, kad mūsų kraštas atgimtų ir gyvuotų, kad jaunimas didžiuotųsi kraštu, iš kurio yra kilęs ir norėtų jame likti, turime siekti, kad kultūra ir gyvenimas Lietuvoje gerėtų“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė G. Burokienė.

Mažosios kultūros sostinės atstovai dalinosi patirtimi

Pasak Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorės Rimos Jokubauskienės, 2016 m. tapus mažosios Lietuvos kultūros sostinės dalyviais, mažas miestelis pasidarė labiau žinomas, matomas, o bendruomenę sutelkė bendram didžiuliam darbui: „Po balta vėliava slėpėsi daugybė mūsų vilčių. Norėjome visai Lietuvai parodyti savo mažo miestelio išskirtinumą, grožį. Iššūkių išsikėlėme daug ir visus planus įvykdėme su kaupu. Įvyko 55 vietiniai renginiai, suorganizavome 30 išvažiuojamųjų renginių. Tokiam mažam miesteliui, kuriame gyvena 700 žmonių, seniūnijoje – apie 2 tūkst. gyventojų, didžiausiu iššūkiu buvo išlikti stipriems. Ir mums pavyko“.

Viena 2016-ųjų metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės dalyvių – Miežiškių bendruomenės valdybos pirmininkė Jurga Švagždienė spaudos konferencijoje akcentavo bendruomenės prioritetus.

„Norėjome, kad mūsų žmonės didžiuotųsi, jog gyvena Miežiškėse. Pavyko įtraukti gyventojus į tradicijų puoselėjimo veiklą. Daugelį renginių organizavome patys, nesamdėme svetimų, parodėme savo žmonių gebėjimus. Miežiškiečiams organizavome ekskursiją po Miežiškius, surengėme orientavimosi, pagal mūsų vietos folklorą sukūrėme spektaklį. Ieškojome kuo įdomesnių, įvairesnių priemonių, kad galėtume žmones sudominti savo kraštu“, – įspūdžiais dalijosi Miežiškių gyventojų bendruomenės valdybos pirmininkė J. Švagždienė.

Dideliuose renginiuose nelieka nepastebėti ir trūkumai.

„Didžiosios Lietuvos kultūros sostinės gauna valstybės finansavimą, siekiantį apie 60 tūkst. eurų. Tuo tarpu mažosios kultūros sostinės kompleksiško požiūrio iš valstybės institucijų nesulaukia. Lėšas renginiams sukaupėme iš laimėtų projektų, ieškojome rėmėjų. Iš valdžios norėtųsi, kad būtų atsižvelgiama į kokybišką veiklos programą. Ypač jei bendruomenės jau iki tapdamos kultūros sostinėmis pasižymėjo aktyvia kultūrine veikla, galėtų gauti finansavimą ir pasirodyti kitoms bendruomenėms. Informacijos sklaidai taip pat reikia valdžios dėmesio, finansavimo“, – pastebėjimus išsakė bendruomenės valdybos pirmininkė J. Švagždienė.

Priekulė siekia sutelkti ir bendradarbiauti

2017 m. mažosios Lietuvos kultūros sostinės dalyvių vėliavą neša ir mažas miestelis prie didelio kelio – Priekulė. Spaudos konferencijoje dalyvavusi Priekulės bendruomenės užimtumo centro atstovė Raimonda Damulienė apžvelgė šiais metais numatomų renginių programą.

„Mes turime kryptį, mes nešame šviesą. Komandoje nesame įpratę dirbti, tad sieksime suvienyti ne tik žmones, bet ir organizacijas. Priekuliškiams svarbiausia vienybė, bendradarbiavimas ir veikimas kartu“, – akcentavo Priekulės bendruomenės užimtumo centro atstovė R. Damulienė.

Ji pabrėžė, kad svarbu yra sukurti bendrą kultūrinę erdvę, kuri sujungtų Priekulę ir Klaipėdą, taip pat užmegzti ryšius su kitomis mažosiomis kultūros sostinėmis.

Anot R. Damulienės, iš 14 įkurtų komitetų, 11-os veikla įgavo pagreitį – aktyviai į veiklų organizavimą įsijungė apie 100 priekuliškių, iš kurių didelė dalis – jaunų žmonių.

„Dar neatlėgus įspūdžiams po triukšmingo atidarymo, puikaus Kauno dramos teatro spektaklio „Gentis“,  jaukaus ir šilto renginio I. Simonaitytės 120-osioms gimimo metinėms paminėti, jau vasario 25 d. kviesime visas mažąsias kultūros sostines į šiupinio varžytuves“, – artimiausią renginį pristatė Priekulės užimtumo centro atstovė.

Diskusija Seime. Dalyvių nuotr.

Ar reikia Bendruomenių įstatymo?

Po spaudos konferencijos vyko diskusija „Dėl vietos bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų teisinio reguliavimo“. Padiskutuoti šia tema susirinko įvairių Lietuvos regionų kaimo bendruomenių lyderiai, esami ir buvę Seimo nariai.

„Bendruomenės vis auga, stiprėja. Ilgainiui ėmė formuotis nuomonė, jog bendruomenėms galbūt reikia atskiro Bendruomenių įstatymo. Šis klausimas gvildenamas jau ne vienerius metus. Ką jis pakeistų, ko iš tokio įstatymo tikimasi, kas turėtų būti jame apibrėžta? Klausimų daug, tad nuomonėmis pasidalinti Seime surengiau diskusiją“, – mintimis pasidalinti kvietė Seimo narė G. Burokienė.

Nuomonių išsakyta pačių įvairiausių. Vienu atveju, manoma, jog tokio įstatymo reikia. Jis įteisintų bendruomenę kaip juridinį asmenį. Bendruomeninės organizacijos nebebūtų prilyginamos „klubams“, „būreliams“ ar kitoms smulkioms nevyriausybinėms organizacijoms. Įstatymas padėtų išspręsti bendruomenių finansavimo klausimą, atsirastų lėšų socialinei, kultūrinei veiklai, nereikėtų dirbti tik savanorystės principu, įsitrauktų daugiau vietos žmonių, plėtotųsi paslaugų sektorius regionuose.

Diskusijoje buvo siūloma atskirti miesto bendruomenes nuo kaimo. Dėl tokio sprendimo nuomonės išsiskyrė. Buvo manančių, jog atskiro bendruomenių įstatymo nereikia, pakaktų galiojančiame Asociacijos įstatyme įterpti papildomus straipsnius. Tačiau reikėtų bendruomenines organizacijas atskirti nuo nevyriausybinių organizacijų. Buvo išsakyta nuomonė, jog bendruomenės turi būti atskirtos nuo seniūnaičių, kad vietiniai politikai negalėtų nurodinėti, kokius sprendimus bendruomenė turi priimti.

Diskusijos pabaigoje reziumuota, kad įstatymo paketas būtų labai naudingas, tačiau iki to dar reikia nueiti nemažą kelią.