Klaipėdos rajone, Dauparų-Kvietinių seniūnijoje, Šakinių kaime, 1912 metais statytame buvusios mokyklos pastate, gyvena du ilgamečiai pedagogai – buvęs Tauragės rajono Lomių mokyklos direktorius Lionginas Jautakis (88 m.) ir ilgametė šios mokyklos matematikos mokytoja Stasė Jautakienė (83 m). 60 metų santuokoje gyvenantys šviesuoliai pasidalino savo prisiminimais: apie tremtį, mokytojo darbą, meilę gėlėms ir paradoksalią karjeros pabaigą, atvedusią į Klaipėdos rajoną.

Išgyveno tremtį

Ponia S. Jautakienė atviravo, kad gyvenimas sunkumų negailėjo. 1941 m. ji su seserimis buvo ištremta į Altajaus kraštą, Sibirą. Rokiškio rajone esančius tėvų namus užėmė vokiečiai. Tremtyje jai teko palaidoti ir savo 11-os metų seserį.

„Vasaros metu mes gyvenome miške, barakuose, moterys eidavo miško kirsti. Per pirmus metus, ką turėjome, viską išpardavėme už bulvę kokią. Duonos niekas nedavė. Komendantas sakydavo: „Valgykite žolę“. Tai žiemą tuos spyglius reikėjo kažkaip suvirškinti“, – badą ir nepakeliamus išgyvenimus su ašaromis akyse prisiminė moteris.

Po šešerių metų iš tremties pavyko pabėgti. Grįžus milicininkai reikalavo pasirašyti dokumentus ir grįžti į Sibirą, kitaip esą sodins į kalėjimą. Grįžti nereikėjo. Pasidarius kitus dokumentus, ji ir sesės išsibarstė po Lietuvą.

Pasirinko pedagogės kelią

1947 m. S. Jautakienė grįžo į pirmą gimnazijos klasę Anykščių rajone. Moteris atviravo, kad jos svajonė buvo mokytis medicinos, tačiau kelią užkirto baimė dėl tremtinės praeities.

„Stojamųjų komisijai reikėjo socialinės kilmės pažymėjimo, bet aš bijojau, nes ten buvo parašyta, kad pabėgo, buvo tremta. Jokioje tarybinėje mokykloje mokytis negali, tarybinėje įstaigoje dirbti taip pat. Aš jį sunaikinau“, – pasakojo S. Jautakienė.

Tada ji nesuprato, kad buvo galima dokumentą ir suklastoti, kiek vėliau teta jai parūpino naują pažymėjimą.

Nepaisant to, moteris įstojo į pedagoginę mokyklą Klaipėdoje – Karališkąją mokytojų seminariją. Ji pasirinko fizikos ir matematikos mokytojos profesiją. Paskutiniame kurse sutiko istoriją studijavusį būsimą vyrą, 1956 m. susituokė. Abu pradėjo dirbti Tauragės rajono Lomių pagrindinėje mokykloje. Ji – matematikos mokytoja, jis – nuo 1964 m. – ir direktoriumi.

Namas Klaipėdos rajone, Šakinių kaime, kuriame apsigyveno Jautakių šeima. A. Rimkuvienės nuotr.

Mokytojams – ir į fermą

Mokykla turėjo nemažai žemės, o mokiniams buvo organizuojami darbai turimuose sklypuose.

„Kas protingas, nedirbo, o kai mes – kvailiai, dirbom viską, kur siuntė“, – juokavo Jautakiai.

Pedagogai prisiminė, kad, kol kolūkiai buvo silpni – apie 1957–1958 m., mokytojams reikėjo eiti ir į fermą.

„Naktį žiūri, kaip karvės veršiuojasi, dieną į pamokas eini. Būdavo keli fermos darbuotojai, melžėjas, šėrėjas ir mokytojas. Laukdavome, kurią karvę pakelti“, – platų mokytojų darbų spektrą anuomet su šypsena prisiminė L. Jautakis.

Vyras pasakojo, kad jaunystėje darbo buvo labai daug, tačiau nesiskundė nei dėl atlyginimo, nei dėl darbo krūvio: „Kiek reikėdavo, tiek ir dirbdavome. Niekas už papildomus darbus nemokėjo.“

Pedagogė prisiminė, kad vaikus mokyti matematikos susikviesdavo ir prieš pamokas, ir po jų. Nors kartais moksleiviai ir bandydavo įbrukti kyšį, jo niekada neimdavo. Nors ir valgyti nebuvo ką.

„Kai reikėjo maisto, važiuodavau ir į Raseinius, Šiaulius, Klaipėdą produktų nusipirkti. Kyšių neimdavome“, – sakė L. Jautakis.

Istorijos mokęs vyras prisiminė, kad anuomet Lietuvos istorijos kursas buvo itin trumpas, parašytas nepatraukliai, „kad vaikai nemėgtų“. Pedagogas pasakojo, kad mokydavo nepaisydamas to, kas parašyta vadovėlyje. Jo teigimu, nemažai mokytojų taip elgdavosi – mokydavo ne pagal programą, bet pagal save. 

Karjerą sugriovė kardeliai

S. Jautakienė prisiminė, kad, vos tik pradėjus dirbti, kas mėnesį atsidėdavo po 5 rublius. Iš santaupų jie įsigydavo gėlių daigų, o jas užauginus parduodavo arba išdalindavo, nemažai ir tiesiog išmesdavo. Vyro teigimu, mokykla iš prekybos gėlėmis 1982 m. buvo sukaupusi didelę sumą – apie 40 tūkst. rublių specialiųjų lėšų.

Gėlės padėjo išgyventi, tačiau ir mokytojų karjerą sugriovė būtent jos.

1982 m. L. Jautakis į Stalgių bažnyčią Onos atlaidų proga nuvežė apie 400 kardelių žiedų. Tai tapo pagrindiniu motyvu atleidimui.

„Sako: „Rašyk pareiškimą, kad eini iš darbo savo noru“. Priežasties nesakė“, – prisiminė L. Jautakis, pridurdamas, kad tik vėliau KGB darbuotojas pasakė – jie pagauti už tai, kad bažnyčiai nuvežė gėlių.

Šeima apie tokį atleidimą turėjo tylėti ir niekam neprasitarti, valdžia bijojo, kad apie tai nesužinotų bažnyčia. Buvo uždrausta mokytojauti, pasiūlyti nekvalifikuoti darbai. Būtent todėl šeima pabėgo į Klaipėdos rajoną, kur Dauparuose vairuotoju dirbo jų sūnus. Šakinių kaime mokytojai apsigyveno senoje buvusioje mokykloje, kurią buvo planuojama nugriauti.

„Kad ir geri laikai atėjo, kad ir čia buvome, niekam nieko nesakėme, kodėl čia atsiradome“, – atviravo L. Jautakis.

Kardelius pensininkai augina iki šiol. A. Rimkuvienės nuotr.

Gėlės – pragyvenimo šaltinis

Kadangi mokytojauti nebegalėjo, senjorai ėmė verstis gėlininkyste – augindavo įvairių rūšių gėles, jų daigus pardavinėdavo Klaipėdos turguje.

„Buvau susitaupiusi pinigų, už juos nusipirkau tulpių ir narcizų svogūnėlių. Kardelių savo turėjau pasisėjusi ir pradėjau auginti, reikėjo gyventi“, – pradžią prisiminė moteris, pridūrusi, kad turėjo finansiškai padėti ir trims vaikams – dviem sūnums ir dukteriai.

S. Jautakienė skaičiavo, kad yra išvedusi iki 150 atskirų veislių kardelių rūšių.

„Viskas atėjo per praktiką. Man būdavo įdomu, nusipirkdavai turguje kokių nesveikų, pažeistų daigų. Pamenu, virindavome, nes 50 laipsnių temperatūroje galėdavai sunaikinti tripsus (aut. past. – vabzdžius, platinančius augalų ligas)“, – eksperimentus su gėlėmis prisiminė moteris.

Vėliau, pasak jos, atsirado ir paprastesnių būdų „sergančioms gėlėms gydyti“.

Didžiausia vertybė – teisingumas

Nors šeima atviravo, kad mokytojo darbas nėra lengvas, streso dirbant su vaikais, jie teigė nepatyrę, o mokiniai buvę paklusnūs.

„Aš niekada autoritetu savęs prieš mokinius nelaikiau, man visi buvo draugai ir su visais sutariau. Buvo susitikimas, taip prie manęs prišokęs mokinys, kurį tempdavau vis, atsiklaupė ir ranką pabučiuoti norėjo. Buvau šoke, turbūt nebuvau labai bloga mokytoja“, – prisiminė 26 metus pedagoge dirbusi S. Jautakienė.

Jos teigimu, ne kartą yra perėmusi auklėti ir klases, su kuriomis kiti kolegos nesusitvarkydavo.

„Nereikia bausti, aš niekaip nesuprantu, kaip vaikas gali neklausyti“, – pridūrė matematikė, kuri įsitikinusi, kad geriausias auklėjimas – geras pavyzdys.

Abu pensininkai vieningai sutinka, kad svarbiausia vertybė – teisingumas. Šiuo siekiu jie ir stengiasi vadovautis visą savo gyvenimą.