Lietuvos bankas, atlikęs šalies pensijų sistemos tyrimą, konstatuoja, kad be reikšmingų ir neatidėliotinų pertvarkų būsimų pensininkų būklė tik blogės. Lietuvos bankas teikia pasiūlymų paketą, kuris galėtų padėtį pakeisti, jeigu dėl būtinų priemonių įgyvendinimo būtų pasiektas ilgalaikis politinis susitarimas.

„Mūsų pozicija vienareikšmė – dabartinis pensijų sistemos modelis nėra pakankamai gyvybingas. Emigracijos mastas, mažas gimstamumas, senstanti visuomenė – ši faktų visuma pranašauja, kad, artimiausiu metu nesiėmus reikšmingų pertvarkų, valstybei nepavyks užtikrinti pakankamų gyventojų pajamų senatvėje nedidinant valstybės skolos. Susidūrėme su realia grėsme, kad šiandieninė tendencija, jei artimiausiu laiku nepakeisime jos krypties, toliau didins pajamų nelygybę bei skurdą ir galiausiai pakirs viešuosius finansus“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Pasak jo, Lietuvos banko ekonomistų ir mokslininkų rengto tyrimo pagrindu Lietuvos banko valdyba patvirtino pasiūlymų paketą, kuris padėtų atremti iššūkius.

Pasiūlymai sugrupuoti pagal strategines kryptis, kuriomis siekiama didinti I pakopos pensijų sistemos tvarumą nepalankių tendencijų akivaizdoje ir spręsti pajamų ir socialinės nelygybės problemas įvairioms gyventojų grupėms taikant nuoseklius apmokestinimo principus ir užtikrinant tvirtą įmokų bei išmokų tarpusavio ryšį.

Konkrečios siūlomos priemonės:

Įteisinti asmenines sąskaitas, kurios tvirtu ryšiu susietų asmens per gyvenimą sumokėtas įmokas ir gaunamas išmokas nepriklausomai nuo darbo stažo. Valstybė įsipareigotų asmeninėje gyventojo sąskaitoje sukauptą sumą išmokėti, o gyventojas kiekvieną dieną galėtų pasižiūrėti, kokia suma bus sukaupta. Skaidrumas ir aiškumas didins motyvaciją mokėti įmokas. Sąskaitų grąža būtų papildomai indeksuojama atsižvelgiant į ekonomikos augimo tempą. Kad pensijų sistemos I pakopa būtų atsparesnė šokams ir tinkamai reaguotų į numatomą visuomenės senėjimą bei emigraciją, reikėtų taikyti ir automatines įmokų ir (arba) pensijų išmokų stabilizavimo priemones, t. y. asmeninių sąskaitų grąža būtų tikslinama ir pagal tam tikrus demografinius parametrus. Asmeninių sąskaitų grąžos parametrus siūloma nustatyti nepriklausomai institucijai, kad pensijų sistema netaptų politinio ciklo įkaite.   Lygiagrečiai siūloma įsteigti rezervinį fondą, kuris leistų stabilizuoti pensinio amžiaus žmonių pajamas kriziniu laikotarpiu;

įtvirtinti lankstesnes vyresnio amžiaus gyventojų darbo ir išėjimo į pensiją formas, kurios būtų atsakas į visuomenės senėjimą. Priemonės - dalinė pensija dirbantiesiems, pensijų išmokų ir darbo ne visą darbo dieną arba visą darbo dieną derinimas. Taip pat siūloma sumažinti privalomo pensinio amžiaus reikšmę ir kartu numatyti paskatas vyresniems žmonėms dirbti ilgiau. Tai padidintų norinčių ir galinčių dirbti pensininkų motyvaciją likti darbo rinkoje ilgiau, o išėjimo į pensiją laikas taptų labiau savanoriškas;

įteisinti privalomą gyvenimo ciklo investavimą kaupiantiems pensiją II pakopoje. Lietuvos banko analizė rodo, kad didžioji dalis (apie 70 %) II pakopos dalyvių, atsižvelgiant į jų amžių, kaupia netinkamame II pakopos fonde, t. y. prisiima arba per mažą, arba per didelę riziką, todėl kyla neuždirbtos pakankamos grąžos arba lėšų praradimo grėsmės. Be to, pensijų kaupimo sistemos dalyviai yra pasyvūs, nėra linkę keisti savo fondo, t. y. priderinti jį prie savo rizikos profilio. Įteisinus gyvenimo ciklo investavimo strategijas, pensijų kaupimo dalyviui nereikėtų imtis aktyvių veiksmų, kad jo turtas būtų valdomas optimaliai, tai užtikrintų didesnę dalyvių interesų apsaugą. Lietuvos bankas jau yra parengęs ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikęs pokyčius numatančius teisės aktų projektus;

paskatinti deramo lygio kaupimą. Kelios pensijų sistemos pakopos padeda išskaidyti riziką. Vis dėlto toks papildomas kaupimas turi būti pakankamas, kad turėtų reikšmingą įtaką senatvės pajamoms. Todėl būtina paskatinti asmenis, kurių papildoma pensija šiuo metu kaupiama tik iš 2 proc. įmokų, kaupti daugiau arba grįžti į „Sodrą“, nes 2 proc. papildomos pensijos dalies kaupimas nėra pakankamas, kad žmogus turėtų pakankamas pajamas senatvėje. Taip pat reikia užtikrinti, kad bendras įmokų į fondus lygis nebūtų mažesnis, nei jis buvo planuotas tuo metu, kai buvo pradėta kurti pensijų sistema. Būtina išsaugoti dalyvių galimybę savo noru didinti įmokas iš gaunamo darbo užmokesčio ir šią galimybę palaikyti.

Tobulinant II pakopos sistemą, taip pat siūloma apsvarstyti galimybę, kad gyvenimo trukmės riziką (anuiteto riziką) prisiimtų valstybė, t. y. pensijų išmoką iš II pakopos fonde sukauptų lėšų mokėtų valstybė. Jei būtų priimtas teigiamas sprendimas, įvertinti galimybę steigti valstybės valdomą pensijų fondą. Anuiteto sistemą būtų tikslinga administruoti valstybei, nes privačios anuitetus siūlančios draudimo bendrovės teoriškai gali būti pažeidžiamos finansiškai, o valstybei tokia rizika mažesnė. Valstybės valdomo pensijų fondo egzistavimas gali turėti teigiamą poveikį mažesniems administravimo mokesčiams, konkurencijai, tačiau tokio fondo tikslingumui ir rizikoms įvertinti reikėtų atlikti papildomą visapusišką analizę. Bet kuriuo atveju gyventojams dalyvavimas valstybės administruojamų anuitetų ar fondo sistemose turėtų būti savanoriškas, o ne priverstinis.

Lietuvos bankas taip pat siūlo pensijų reformos kontekste dar kartą įvertinti III pakopos pensijų fondų mokestinės lengvatos tikslingumą, t. y. ar ji pasiekia tikslą skatinti visų gyventojų pajamų grupių kaupimą senatvei.

Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko, gyvybiškai reikalingiems pokyčiams būtinas plataus spektro ilgalaikis politinis susitarimas. Tokių susitarimų pavyzdžių yra Švedijoje ir Norvegijoje.

„Pensijų sistema Lietuvoje yra glaudžiai susijusi su politiniu ciklu. Trumpojo laikotarpio problemos buvo spręstos sistemos sąskaita, o nenuoseklūs pasiūlymai kraipė fundamentalius pagrindus. Tai mažino pasitikėjimą pačia pensijų sistema, ją išbalansavo. Laikas tam padėti tašką. Įsisenėjusioms chroniškoms problemoms spręsti - neišvengiamas ilgalaikis politinis susitarimas ir jį pasiekti reikia kuo skubiau. Susitarime turėtų būti įvirtinti mechanizmai, kurie panaikintų pensijų sistemos ir gyventojų senatvės pajamų priklausomybę nuo politinio ciklo“, – sako V. Vasiliauskas.

Pasak jo, pirmas klausimas, į kurį, prieš pasirašant politinį susitarimą, turi būti atsakyta – kiek svarbos pertvarkydami pensijų sistemą teiksime vartojimo išlyginimo per gyvenimo trukmę ir kiek pajamų nelygybės bei skurdo mažinimo siekiams. Ir koks turėtų būti šių, kartais vienas kitam prieštaraujančių siekių santykis. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti konstruojami reformą įgyvendinantys mechanizmai. Esant didelės nelygybės problemai Lietuvoje, būtent šis tikslas gali būti svarbesnis.