Nors doviliškė Donata Kontenienė ir gali pasigirti trimis parašytais romanais, kai ją pavadina rašytoja, šypsosi. Ji teigia tokia nesijaučianti, o rašymas jai – hobis, padedantis išlieti galvoje susikaupusias mintis. Apie rašymą, leidybos procesą ir laukiančias knygų naujienas, kuriomis bus pradžiuginti gerbėjai, kalbėjomės su romanų – „Septynetas“, „Septynas. Amžinai tavo“ ir „Barakuda“ – autore.

Kaip ir kada atsirado pomėgis rašyti? Ar lietuvių kalba buvo mėgstamas dalykas mokykloje?

Daugiau ar mažiau rašinėdavau visada. Mokykloje patikdavo rašyti rašinius, esu dalyvavusi ir konkursuose. Pradinėje mokykloje turėjau griežtą mokytoją, o paauglystėje viskas buvo numesta ir užmiršta.

Lietuvių kalba tikrai nebuvo mano mėgstamiausias dalykas. Man mokslai, kur reikalaujama tikslumo – itin nemėgstami. Mylimiausia pamoka buvo dailė, taip pat visai patiko geografija, istorija.

Vaikystėje tikrai nesvajojau apie savo knygą. Kai tėvai nupirko pirmą kompiuterį, buvau pradėjusi rašyti, bet tai greičiau buvo noras tiesiog rašyti, nei rašyti knygą. Paauglystėje knygų neskaitydavau daug. Ir jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad parašysiu knygą, aš būčiau pradėjusi juoktis.

Kas motyvavo parašyti knygą?

Iš prigimties esu pelėda. Mano gyvastis prasideda 21–22 val.

Su pirmąja knyga (išleista 2015 m. – aut. past.) taip ir buvo. Galvojau, ką veikti. Vyras ruošėsi miegoti, sako: „Eik knygą paskaityk.“ Sakau, kad visos jau perskaitytos. Jis: „Eik savo parašyk.“ Sakau: „Paimsiu ir parašysiu.“ Sako: „Neparašysi.“ Tą dieną atsisėdau ir pradėjau. Iš karto parašiau 12 puslapių.

Esu mėgėja fantazuoti, galvoje jau turėjau susidėliojusi mintis. Buvo taip visko prisikaupę ir viskas išbėgo kaip vanduo – labai lengvai. Viduje visada buvo kažkas, bet toks mažas ginčas mane tarsi paskatino paimti ir padaryti. Iš pradžių neplanavau nieko leisti, rašiau sau, tai mano laiko praleidimo būdas.

Iš kur ateina kūrybinis įkvėpimas?

Neįsivaizduoju. Aš ir pati savimi stebiuosi. Atsisėdu, o viduje jau yra kažkas, tos istorijos gyvena. Aš žinau, kad kitos autorės susirašo santraukas, viską susidėlioja, o aš žinau tik pradžią, pabaigą ir viskas. Nei vietos, nieko kito, tačiau mintys kaip vanduo bėga iš manęs.

Kodėl romanai?

Gal dėl to, kad ir pačios mėgstamas žanras. Kartais būna, kad rašai tai, ko trūko perskaitytose knygose. Viską sudedi taip, kaip turėtų būti. Yra noras kažką pataisyti.

Kiek laiko užtrunka parašyti knygą?

Rudenį pradedu, sausį jau būna baigta. Neturiu grafiko, bet taip susiklosto. Kažkada skaičiau 12 rašytojų taisyklių, viena iš jų buvo – eik rašyti nors po sakinį per dieną. Aš jos laikausi. Jeigu aš tą dieną nerašau teksto, tai aš skaitau, žodžius kaitalioju, tvarkau.

Tai – kaip darbas. Visi klausia, kada aš miegu. Grįžtu iš darbo (dirba šeimos versle – aut. past.), susitvarkau buitį, sėdu prie knygos rašymo ir einu miegoti 3–4 val. Bet išsimiegu, miegu iki 11 val.

Papasakok apie savo knygos kelią iki knygynų.

Pačiam išleisti knygą yra beprotiškai brangu ir sunku tai realizuoti, nes knygynai, prekybos centrai nenori priimti savarankiškai leistų knygų. Internete, „Obuolio“ leidyklos puslapyje, radau, kad jie nuolat ieško autorių ir leidžia nemokamai, žinoma, mums tai atsiliepia procentais. Bet esmė ta, kad bandymas tau nieko nekainuoja.

Tai buvo pirmoji leidykla, kuriai išsiunčiau. Per mėnesį laiko gavau patvirtinimą. Atsimenu, kad nesiunčiau viso kūrinio, tik 10 puslapių. Ką gali žinoti, gal pasisavins (šypsosi). Po to, kai patiko, nusiunčiau visą. Kelias buvo sklandus, nė viena knyga „nestrigo“.

Išleisti romanai sulaukė skaitytojų susidomėjimo. D. Kontenienės nuotr. 

O kaip gimsta pavadinimas? Ar prisidedi prie viršelio kūrybos?

Aš tiesiog jį jau žinau. Pirmame lape iš karto parašau pavadinimą. Leidykla prideda paantraštes „Meilė gali išlaisvinti“, „Amžinai tavo“. Antrosios dalies pavadinimas turėjo būti „Septynetas su puse“, bet leidyklai nepatiko.

Aš tik pasakau, kas viršelyje nepatinka. Dėl „Barakudos“ viršelio truputį dvejojau, nes nepatinka žmonės ant viršelio, tarsi pririša mintį. Bet kadangi visiems patiko, tai palikome.

Koks jausmas paimti į rankas savo knygą?

Aš vaikų neturiu, bet įsivaizduoju, kad panašiai jaučiasi mamos. Kai baigiau pirmąją knygą, buvo apie 4–5 val. ryto. Apsiverkiau. Nepatikėjau. O kai knyga buvo atiduota leidyklai, atrodė labai ilgas laikas, kiekvieną minutę tikrinau elektroninį paštą ir pačiu netikėčiausiu momentu atėjo atsakymas, kad knyga bus leidžiama. Buvo euforija.

Kai pačiupinėjau jau išleistą – jausmas panašus, akys pilnos ašarų, rankos dreba.

Ar nebuvo baugu duoti artimiesiems perskaityti?

Labai baisu. Didžiausia kritikė – mama. „Septyneto“ pirmoji dalis jai patiko labiausiai. Atsižvelgiu į visų pastabas. Netgi buvo taip, kad rašant  „Septynetą“, brolio žmonai duodavau po skyrių perskaityti. Ji patardavo, kad šito ar kito nepaminėjau.

Tėtis neskaitė. Jis sako, kad bijo. Gal baisu tėvui apie dukros erotines fantazijas skaityti?

Brolis gal tik pirmą knygą skaitė. Uošvis ir kiti giminaičiai skaitė. Susitikus vyksta ir aptarimai.

Kokio susidomėjimo sulaukė pirmoji knyga?

Didžiulio. Manau, kad puikiai suveikė leidyklos parinktas lipdukas ant knygos – „Kam patiko „50 pilkų atspalvių“, patiks ir ši knyga“. Knyga kaip tik išėjo po to bumo. Gal čia mano klaida, reikėjo rašyti anksčiau, būčiau aš tą bumą sukėlusi (juokiasi). Tos, kurios mėgsta šį žanrą, ir skaitė. Pirmoji knyga yra kartoto tiražo, pradžioje buvo apie 2,5 tūkst. išleista, po to dar tiek pat.

Antroji ir trečioji knygos leistos 5 tūkst. tiražu.

Pirmoji knyga suteikė pasitikėjimo?

Labai. Pamenu, kaip laukiau pirmojo internetinio komentaro. Ir pasipylė teigiami, padrąsinantys. Nesijauti „sužvaigždėjęs“, bet pats savimi netiki. Matai, kad žmonėms patinka. Man, mamai, vyrui patinka – bet čia savi. O kai kiti žmonės skaito ir gauni tokį įvertinimą... Apie „Septyneto“ antrą dalį gavau iš moters žinutę, kuriai knyga sukėlė didžiules emocijas: jai atrodė, kad ir aš išgyvenau visus tuos jausmus. Galvoju, čia ne tik šiaip sau parašinėjimai, tai paliečia žmones taip, kad jie susitapatina. O žinutėse gauni tiek palaikymo, šilumos ir kyla dar didesnis noras rašyti. Turi savo gerbėjus, kurie linki sėkmės.

Rašytoja įsitikinusi, kad niekas nepakeis popierinių knygų kvapo ir jausmo ją paimti į rankas. Pexels.com nuotr.

Ar gali trumpai paanonsuoti knygas tiems, kurie jų dar neskaitė.

Kiekvienoje knygoje yra šiek tiek mano pasaulėžiūros. „Septynetai“ yra apie turtingų žmonių žaidimus, apie tai, kad pinigai gali viską. „Barakuda“ – viską pasako pavadinimas, apie jauną mergaitę, pasiduodančią pinigams. Matau ir žinau, kad yra tokių mergaičių ir kaip lengva nudegti visa tai gavus.

Ar galima pragyventi iš rašymo?

Ne. Rašytojai namų nestato, bent jau tie, kurie leidžia knygas tokiu būdu kaip aš. Šis būdas tinkamas save patikrinti. Galų gale, atsiranda vardas, gali drąsiau jaustis.

Kada kitas romanas? Kokie ateities planai?

Jau pradėtas. Pavasarį romanus atiduodu leidybai, vasarą ilsiuosi. Rugsėjį, spalį aš rašau, kadangi ir vakarai ilgėja. Knygą išleidžia per 2–3 mėnesius.

Esu spaudžiama į kampą su „Barakudos“ antrąja dalimi. Bet aš nenoriu, viduje nebėra to tęstinumo. Su „Septynetu“ buvo kitaip. Nebenoriu savęs prievartauti ir rašyti, kad tik parašyti. Žinau, kad bus negerai. Apskritai „Barakudą“ buvo sunkiau rašyti, nes aš nesu materialistė, man buvo sunku įsijausti, suvokti visą tai. Buvo kelis kartus ištrinta, iš naujo rašyta. Žinoma, negaliu sakyti, kad nebus antros dalies. Naujoji knyga vadinasi „Kažkas naujo“.

Ką galvoji apie popierinių knygų ateitį?

Aš žinau, kad ji liūdna, bet aš jas labai myliu. Knygų piratavimas yra kažkas siaubingo. Praeina savaitė–dvi ir tu matai, kaip tavo skenuotos knygos plinta internete. Aš esu visose nelegalių knygų grupėse, nes įdomu sekti, kaip tos knygos atsiranda. Nepykstu, tegul skaito, svarbiausia, kad skaito, domisi.

Niekas nepakeis popierinių knygų kvapo ir to jausmo ją paimti į rankas.

Ką lietuviai mėgsta skaityti?

Romanai yra labai „ant bangos“. Socialiniame tinkle susikūrė nauja mėgstančių rašyti žmonių grupė. Ir pastebėjau, kad fantastikos žanras taip pat yra labai populiarus.

Mėgstamiausi autoriai? Knygos?

Labiausiai įsiminusi knyga Anne Rice „Kastratai“, be proto sunkiai skaitėsi, bet labai stipriai įstrigo. O mylimiausia ir skaitomiausia – „Mažasis princas“. Kiek kartų skaitai, vis kitaip matai.

Galbūt planuojami ir knygų pristatymai?

„Septyneto" pirmoji dalis buvo pristatyta Doviluose. Nežinau dar kada, bet netrukus turėtų vykti knygų pristatymai ir Gargžduose. Dar galvojame su kita rašytoja – Lavisa Spell, su kuria labai gerai sutariame, dalinamės patarimais, pakviesti merginas, mūsų knygų gerbėjas, kavos ir pokalbiui apie knygas.