Šį rytą Gargždų Kvietinių gatvės praeivius sukrėtė vaizdas – viduryje gulėjo automobiliu partrenktas šuo. Kaltininko matyti nebuvo – jis, kaip spėjama, skubiai pasišalino. Patrenktas gyvūnas kaukė iš skausmo ir kėlė galvą, tarsi prašydamas pagalbos. Kaip paaiškėjo netrukus, tai buvo visiems gargždiškiams žinomas miesto bažnyčios klebono Jono Paulausko augintinis.

Avarija galėjo įvykti prieš devintą ryte. Klinikos „Veterinarijos centras“ gydytojas Šarūnas Nenartavičius dar nebuvo spėjęs atverti gydyklos durų, o jau sulaukė keleto telefono skambučių – kenčiančio šuns dejonės sukrėsti praeiviai prašė kuo greičiau padėti.

„Vos tik sulaukiau pirmojo skambučio, iš karto suplanavau skubius veiksmus – griebti nuskausminamuosius, suleisti juos gyvūnui, kad nekentėtų ir kuo skubiau suteikti pagalbą. Deja, jos nebeprireikė – į kliniką nešamas šuo nugaišo“, - liūdną šio ryto įvykių eigą prisiminė Š. Nenartavičius.

Kai jis atbėgo prie šuns, iš karto suprato, jog jam smarkiai sužalotas stuburas – gyvūnas iš skausmo kaukdamas kėlė tik galvą, apatinė kūno dalis buvo nejudri. Netoliese mėtėsi jo neštas kaulas.

„Norėjosi kuo greičiau sumažinti šuns kančias. Ėmė piktumas ant tų žmonių, kurie jį partrenkė ir nulėkė. Smūgis buvo stiprus ir mirtinas. Vadinasi, ir greitis turėjo būti nemažas. Kaip galima lakstyti miesto gatvėmis – juk čia ne autostrada, gatve eina ne tik šunys. Ja eina ir maži vaikai“, - avarijos kaltininkų negailestingumu baisėjosi Š. Nenartavičius.

Nuolatinis klientas ir svečias

Veterinarijos gydytojas Š. Nenartavičius patikino, kad partrenktasis šuo tikrai nebuvo benamis. Klebonui J. Paulauskui priklausęs šuo buvo prižiūrėtas.

„Nesvarbu, kad gyvūnas vaikščiojo palaidas ir po visą miestą. Tai nereiškia, kad jis nebuvo prižiūrimas ar mylimas. Mišrūnas Džeris buvo nuolatinis mūsų klinikos pacientas – klebonas ji reguliariai atvesdavo paskiepyti. Tai buvo nepiktybiškas šuo. Nors ir nemažas, niekas jo nebijojo, nes visi žinojo – šis gyvūnas niekada neužpuls, neįkas. Apvaikščiodavo visą miestą“, - kalbėjo Š. Nenartavičius.

Geriečio klebono augintinio nugailėjo ir šalia „Minijos“ kino teatro įsikūrusios mėsos parduotuvės pardavėja. Prieš žūdamas, Džeris buvo užsukęs kasdienio savo skanėsto, kurio negaili parduotuvės darbuotojos.

Kaulo paprašydavo sulodamas

Mėsos parduotuvėje dirbanti moteris negalėjo patikėti, jog vos tik užsukęs pas ją, visų numylėtas šuo vos už kelių minučių buvo partrenktas gatvėje.

„Dar visai neseniai Džeris, kaip įpratęs, atsigulė prie parduotuvės durų. Visada suloja, pranešdamas apie save. Jei neišgirstam, vampteli dar kartą. Tada kantriai laukia, kol ką nors išnešiu“, - pasakojo pardavėja.

Pasak jo, klebono šuo buvo prižiūrėtas ir tikrai nebadavo. Tiesiog užsukdavo pasilepinti skanėstais.

„Jei savaitę neateidavo, jo iš karto pritrūkdavo, pasigesdavome. Galvodavome, jog kažkas atsitiko. Per šventes klebonas šunį pririšdavo. O visom kitom dienom Džeris vaikščiodavo po Gargždus. Turbūt nėra tokių, kurie jo nepažinotų. Prie mėsos parduotuvės jis ateidavo jau gal dešimt metų. Buvo labai protingas ir kultūringas – nieko nepuldavo, o jei pasakydavau, kad šiandien nieko neturiu pavaišinti, nueidavo pas netoliese įsikūrusius elektrikus. Vyrai irgi atrasdavo, kuo palepinti šunį“, - prisiminė jau keletą metų kaulų Džeriui negailėjusi moteris.

Atsakomybė – žmogiškumas

Klebono šunį žinojo ir Klaipėdos rajono policijos komisariato Gargžduose viršininkas Edmundas Zbarauskas.

Pareigūnas nuoširdžiai pagailėjo tarsi Gargždų simboliu buvusio Džerio.

„Baisus žmogaus negailestingumas, jei sužalotą šunį palieka likimo valiai. Deja, baudžiamosios atsakomybės už tai kaip ir nėra. Jei susidūrimo su gyvūnu, pavyzdžiui, stirna, briedžiu ir panašiai, sugadinamas automobilis, tada kviečiami pareigūnai. Surašomas protokolas, kad vėliau nebūtų nesusipratimų su draudimo kompanijomis. Tačiau dažnai pasitaiko, kai automobilis partrenkia katę, ežį, šunį. Mašina dažniausiai neapgadinama, pareigūnų niekas nekviečia. Ir atsakomybės nėra. Tai jau yra žmogaus kultūros klausimas – sąžiningas, kultūringas žmogus niekada nenuvažiuos į šalį. Jei gyvūnas dar gyvas, bandys jam padėti, jei nebegyvas – bent jau patrauks nuošalėn“, - įsitikinęs E. Zbarauskas. 

S.Gulbino nuotr.: