„Aš prisimenu, kaip tu pas kaimyną po obelimi gulėdavai girtutėlis su primyžtom kelnėm, o dabar į tikinčiuosius įlindai, gal Viešpats atleis padarytas nuodėmes...“ – feisbuke tiesiai šviesiai drebia moteriškė vienam rajono politikui. Šis nelieka skolingas: „Girtas išsipagirioja, o kvailas – niekada“. Štai tokie „kultūringi“ dialogai vyksta socialiniuose tinkluose, viešoje erdvėje. Kažin ar drįstų taip žmonės kalbėti susitikę gatvėje akis į akį?

Sociologai teigia, jog mes tarsi atsidūrėme tokiame fantastiniame laike, kai socialiniai tinklai tapo lygūs demokratijai, kadangi visi gali juose reikštis. Ir esą triumfuoja tiesioginė demokratija, kadangi visuomenė ir piliečiai visuomet yra teisūs! Kam tie žurnalistai, mokslininkai su savo kritiniu mąstymu, įstatymais ir savo visuomenės informavimo etika reikalingi, jei internete – absoliuti laisvė!?. O svarbiausia socialinių tinklų tendencija tokia – tai, ką aš skelbiu, yra teisybė, nes visi kiti meluoja. „Vis labiau įsigalint tokiam požiūriui, internetas, kuris turi tarnauti demokratijai, tampa tironija“, – teigia komunikacijos ekspertai.

Ir iš tiesų – pažvelkime, kas darosi vien jau Gargždų mieste, kurį dieną naktį fotografuoja, filmuoja grupė piliečių, kurie toli gražu nėra žurnalistai, ir visa ši medžiaga kaip mat atsiduria internete. Į kadrą pakliūva ne tik viešųjų renginių dalyviai, bet ir šuniuką į lauką išvedęs praeivis, sulindusios už kampo parūkyti paauglės, vietinis pijokėlis, įsimylėjėliai, kreivai prie parduotuvės paliktos mašinos, dvi paplepėti susitikusios kūmutės ar tiesiog miesto centre triūsiantis darbininkas. Šis įsiunta ir pareikalauja nustoti jį filmuoti. Tačiau kamera įžūliai braunasi artyn, kol žmogui neišlaiko nervai, jis ima mėtytis šakomis. Žurnalistai, kurie laikosi profesinės etikos, niekada taip nesielgtų, nes tai tiesiog nepagarba žmogui, nes nėra jokio viešo intereso jį persekioti su kamera viduryje baltos dienos. Tai juk ne koks nors skandalingas politikas ar žiaurus nusikaltėlis, nusipelnantis būti parodytas visuomenei už savo niekšiškus darbelius.

Kai nėra „cinko“ filmuoti ar fotografuoti, gargždiškių realybės šou portalus užplūsta snaudžiančios Gargždų kasdienybės vaizdeliai: štai pranešama, kad pradėjo lyti arba kad sugrįžo žiema, ir koks šiandien esąs dramatiškas dangus... O publika prie kompiuterių dūsauja: och, ach... Kur ir kiek toli dar bus nueita, kad būtų patenkintas tokių realybės portalų mėgėjų smalsumas, parodys jau netolima ateitis. Ir kuri, anot komunikacijos ekspertų, nebus maloni, nes daugės ir sufabrikuotų, melagingų žinių, kadangi socialinių tinklų platybėse beveik nėra reglamentavimo.

Dalis gargždiškių, interneto vartotojų, pradeda piktintis tokiu, galima sakyti, beprecedenčiu jų privataus gyvenimo viešinimu. Tačiau kitai daliai žmonių patinka žvalgytis lyg pro rakto skylutę į kaimynų, draugų kasdienybę, kol patys nepakliūva į kadrą ne visai gražūs ar ne visai malonioje situacijoje. Tačiau stebėtojai žengia dar toliau į privatų gyvenimą, jau kapstydamiesi ir gargždiškių praeityje – rausdamiesi archyvuose ir internete publikuodami kelių dešimtmečių senumo nuotraukas. Kokia nauda iš tų žaidimų jų autoriams, galima tik paspėlioti, bet be naudos jie greičiausiai nepajudintų nė piršto. Keista, kad socialiniams tinklams nuotraukas pateikiantys asmenys net nesusimąsto, kad patys pažeidžia Žmogaus teises į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat į asmens atvaizdą. Ar šalia nuotraukoje esantis žmogus, jei yra ne viešas asmuo, ir jei fotografuojama ne viešame renginyje, nori būti paviešintas ir ar viešintojai gavo jo sutikimą viešinti? Tokie apribojimai yra įtvirtinti ir nacionalinės, ir tarptautinės teisės aktuose, tačiau gaila, kad dalis žmonių net nesupranta, kad jų teisės pažeidžiamos.

Tikėtina, kad artėjant rinkimams į vietos savivaldą, fotoaparatai spragsės, filmavimo įranga suksis, dronai skraidys dar greičiau, o patys politikai jau dabar lenktyniauja vienas su kitu, kuris dažniau pasirodė socialiniuose tinkluose ar surinko daugiau patiktukų po savo nuotrauka. Ima juokas iš kai kurių prasidėjusio rinkimų maratono dalyvių, kurie išnaudoja „piarui“ viską, kas įmanoma, net darosi selfius su kunigais, nors bažnyčioje reikėtų melstis, o ne pozuoti. Kokią žinutę siunčiame pamaldiems rinkėjams? Lyg velnias kryžiaus pradedama gąsdintis konkuruojančių partijų atstovų, kad šiukštu nepakliūti su jais į vieną nuotrauką, o partiečiai, uždėję feisbuke patiktuką prie kitos partijos nuotraukos, sulaukia visuotinio pasmerkimo. Tikėkimės, kad tai tik gandai, nes jei tai vyksta realybėje, mūsų viešajame gyvenime tikrai atsiranda daugiau tironijos, o ne demokratijos.