Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai pateiktose sveikatos priežiūros įstaigų metinėse finansinėse ataskaitose į akis krito įdomus faktas – įstaigos yra sukaupusios kelis milijonus eurų perviršio arba komerciškai kalbant – pelno iš savo veiklos. Privačioje akcinėje bendrovėje tokius vadovus tikrai reiktų pagirti ir paskatinti. Tačiau šios įstaigos nėra pelno siekiančios organizacijos, yra nuolatos finansuojamos iš ligonių kasų pagal galiojančius įstatymus.

Kaip aiškina rajono sveikatos specialistai, dalis šių lėšų – apie 600 tūkstančių eurų skirta būsimiems pirkimams ir kitoms išlaidoms. Tai suprantama, tačiau vis tiek dar lieka apie pusantro milijono.

Teisėtai kyla klausimas – kur ir kieno sąskaita yra taupoma, kas nepadaryta už gautas lėšas? Panagrinėjus minėtų įstaigų veiklos dokumentus matosi, kad, pavyzdžiui, Gargždų ligoninės įstatuose nurodyta: „Pagrindinis įstaigos veiklos tikslas – Lietuvos gyventojų sveikatos atstatymas, prieinamos ir tinkamos įstaigos licencijoje nurodytos sveikatos priežiūros paslaugų suteikimas. Taip pat dalyvavimas Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimo, gyventojų sergamumo ir mirtingumo mažinimo veikloje“, o Gargždų pirminio sveikatos priežiūros centro misija: „Organizuoti ir teikti nespecializuotas kvalifikuotas pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas Klaipėdos rajono gyventojams.“

Kaip matosi iš dokumentų, nusibrėžti puikūs tikslai ir suformuota misija. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? O reali situacija tokia: jei suskaudo dantį, tačiau nėra komplikacijos, tai lauksi paslaugos mažiausiai tris savaites, o jei turi problemų su skaudančia ranka, tai lauksi pas specialistą dvi savaites, po to tyrimų dar dvi–tris, po to vėl pas specialistą dar dvi savaites. Taigi išeina, kad su skaudančia ranka vaikštai į darbą pusantro mėnesio, kol prasideda tavo gydymas. Tuo metu esi tik pusiau darbingas, o tuomet dar ir psichologinė būsena ne iš gerųjų.

Nagrinėju tik kelis pavyzdžius, kadangi tikrai nesu sveikatos specialistas, tačiau kaip organizatorius ar vadybininkas suprantu, kad šios problemos yra ar turi būti sprendžiamos papildomais ištekliais, skirtais specialistų darbo prailginimui ir eilių sutrumpinimui iki minimumo. Tačiau šie ištekliai ramiai guli įstaigų sąskaitose, o rajono gyventojai tyliai kęsdami dantų ar kitus skausmus laukia savo eilės.

Dar pakalbėkime apie įstaigos veiklos tikslą – „Dalyvavimas Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimo, gyventojų sergamumo ir mirtingumo mažinimo veikloje“. Šiandien puikiai suprantame, kad sveikatos profilaktika yra puikus įrankis sergamumo mažinimui. Tai gali būti skiepai, informacija sveikatinimo tema, užsiėmimai, kur tikslinės grupės gali sumažinti susirgimo riziką ir kt. Tai yra – investavimas į šią veiklą, tačiau klausimas, kiek iš sutaupytų lėšų minėtose sveikatos įstaigose skirta būtent tokiai veiklai? Gal apsirinku, tačiau to beveik nepastebėjau. O kiek gero gali pasakyti gydytojai ir kiti sveikatos specialistai apie judėjimo, maisto, emocinės būsenos įtaką mūsų sveikatai ir darbingumui!

Žinoma, teikiant brangesnes paslaugas ir vykdant sudėtingesnius gydymus yra didesnis finansavimas iš ligonių kasų, tačiau labai norėtųsi, kad mūsų tikslas būtų sveikesnis ir ilgiau gyvenantis Lietuvos pilietis.

Labai gerbiu mūsų rajono gydytojus ir sveikatos įstaigų vadovus, manau, kad kasdienybėje galimai jie susiduria su visokiais finansinių išteklių (pavyzdžiui, tai gali būti kokios nors tikslinės lėšos, kurias pagal įstatymą gali panaudoti tik tam ir ne kitkam, nors ir turi gerų sumanymų) suvaržymais, taip pat su ypatingai aštria problema – itin kvalifikuotų medikų pritraukimu ir pan. Tačiau labai noriu pakviesti diskusijai ir būsiu labai dėkingas, jei parodysite, kur aš klystu ar esu neteisus. Tokia diskusija tikrai padėtų gerinti mūsų gyventojų sveikatą.