„Ant transcendentinės ribos“, – žiūrėdamas tiesiai man į akis pasakė prof. Vytautas Radžvilas. Taip pirmame kurse sužinojau, kad išlaikiau politinės filosofijos egzaminą Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. Tai buvo prieš 5 metus. Daugiau tokio ribinio atvejo per likusius studijų metus nebepatyriau, bet taip pat ir kito tokio dėstytojo, kurio įžvalgos įsirėžė tiek giliai, kad net mano paties smegenys pradėjo suktis kitu greičiu, nebeturėjau.

Alkis mąstyti, pasikrauti dar vienai filosofinių dvejonių dozei, nors ir nebuvau stropiausias studentas, ankstyvais penktadienio rytais išversdavo mane iš lovos be jokio rąžymosi. Niekada nepraleisdavau progos išklausyti Vytauto Radžvilo skaitomo kurso. Tai suformavo tokį įprotį, kad ir kasdienybėje, kurioje jau keleri metai nebesusitinku su profesoriumi, vis tiek su juo bendrauju neakivaizdžiai: visada perskaitau internete jo skelbiamus tekstus. Neslėpsiu, jų skaityti greitai, tarsi prabėgdamas eilutėmis, nesugebu. Reikia pagalvoti, įsigilinti, suprasi kontekstą, gal ir papildoma informacija pasidomėti, bet būtent tai vysto ne tik mano smegenis. Nesijaučiu vienišius mąstydamas kiek kitomis kategorijomis nei dabar įprasta viešojoje erdvėje. Panirti giliau, pažvelgti, kas gi slypi po materialumo klodais – toks yra profesoriaus V. Radžvilo palikimas mūsų, buvusių pirmakursių, galvelėms. Tada dar tik pradėjusioms suvokti, koks yra mūsų gerbiamo dėstytojo nuopelnas dėl tautos savimonės išsaugojimo ir ne tik individo, bet ir visuomenės mąstymo lauko plėtimo.

Žinau, kad birželio 28 d., 17. 30 val., Gargžduose, Jono Lankučio bibliotekoje, mano kraštiečiai turės puikią progą susitikti su autoritetingu žmogumi, kurio pasišiaušusios, viešumoje tvirtai išsakomos mintys nelabai įtinka net jo kolegoms, romiajai mūsų akademinei bendruomenei. Niekaip nevertinu tų romuolių, aukštųjų mokyklų pertvarkos fone besipjaunančių dėl įtakų ir uoliai besiveržiančių padėti kirsti kritinio mąstymo kolegų galvas. Bet ar įmanoma tokiais būdais užsitarnauti studentų pagarbą? Jaunų žmonių pagarbą už išjudintus mąstymui smegenis, kurios gimnazijos suole veikė tik daugybos lentelės principu.

Taigi, ketvirtadienio pavakarę profesorius V. Radžvilas, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, Gargžduose pristatys savo rinktinių tekstų knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“. Šiandieninės Lietuvos merdėjimas, autoriaus teigimu, maskuojamas mitu apie „sėkmės Lietuvą”. Tačiau juk visi esame istorijoje nematytų emigracijos ir demografinio nuosmukio mastų liudininkai. Kritinėms mintims yra nemenkas skeptikų pasipriešinimas viešojoje erdvėje, o nepatogius klausimus keliantys asmenys vadinami net tamsuomene, per mažai išsilaisvinusiais ar nepažangiais. Gi profesoriaus V. Radžvilo politinio korektiškumo nesuvaržytas klausimas: ar dar gali atgimti tauta, ar nueisime į istorijos užmarštį – iš pirmo žvilgsnio lyg ir deklaratyvus, bet ir jaudinančiai skaudus kiekvienam. Tikrai sujaudrinantis smegenis mąstymui, o mąstydami žmonės kartais ima ir sugalvoja keistis patys ar net keisti nebepakeliama tapusią aplinką.

Kai pavargęs iš Vilniaus kurį nors savaitgalį išsiilgęs grįžtu namo, manęs laukia gardi vakarienė. Nesupyk, mama, jei birželio 28 d. būčiau Gargžduose, vakarienę iškeisčiau į savo profesoriaus paskaitą.