Pasibaigus mokslo metams dar dvi savaites Pašlūžmio mokykloje-daugiafunkciame centre kasdien klegėjo vaikų balsai – aktyviai laiką leido vaikų vasaros stovyklos „Pažinkime gimtąjį kraštą“ dalyviai. Šiemet tęsėme praėjusią vasarą pradėtą pažintį su gimtosiomis vietomis, Klaipėdos rajonu.

Stovyklos pagrindinis tikslas – susipažinti su rajone esančiais piliakalniais, palyginti juos su netoliese esančiais kitų rajonų piliakalniais.

Pažintį pradėjome informacijos ieškodami internete ir apie kiekvieną piliakalnį paruošdami po plakatą. Pirmiausia aplankėme gimtojo Daukšaičių kaimo ir šalia esančio Šilutės rajono Šiūparių piliakalnius. Ypač sudėtinga buvo užkopti į Veiviržėnų piliakalnį, bet atkaklumas ir žemaitiškas užsispyrimas padėjo pasiekti buvusią piliavietę. Skomantų piliakalnis daugeliui girdėtas, bet lankęsi jame buvo vos keli vaikai. Mockaičių arba dar kitaip vadinamas Šiuraičių ir Dovilų piliakalniai nei vieno stovyklautojo, net mokytojų niekada nebuvo aplankyti; pirmojo ieškoti teko pagal ženklus ir nuorodas, o į kitą, kaip į Kalniškės piliakalnį, lydėjo Gargždų krašto muziejaus istorikas (muziejininkas) Marius Mockus, kuris pats yra dalyvavęs archeologiniuose tyrinėjimuose, tad nuoširdžiai papasakojo apie rajono piliakalnius. Beje, Dovilų piliakalnyje ir jo prieigose iš antrojo pasaulinio karo laikų dar išlikę betoniniai šuliniai – kulkosvaidininkų lizdai.

Sudėtinga pasiekti tuos piliakalnius, į kuriuos norint patekti būtina keliauti per privačias valdas. Džiugu, jog Gerduvėnų piliakalnio papėdėje įsikūrusios sodybos šeimininkai geranoriškai sutiko mus, kieme leido pasistatyti autobusą, parodė, kur eiti į piliakalnį, o grįžus dar ir saldainiais pavaišino, leido pasigrožėti jų sodyba.

Liūdna buvo Vyskupiškių piliakalnio „paieškos pradžia“, nes netoliese gyvenantys žmonės paaiškino, kad buvusią nuorodą per jų žemę jie nuėmę ir užsidėję ženklą „privati valda“ bei užtvėrę užtvarą, o piliakalnis – tik „šabakštynas“, nieko gero ten nesą. Bet mes atkaklūs – suradome priėjimą iš kitos pusės ir užkopę stačiu šlaitu į buvusią piliavietę likome sužavėti žydinčių liepų kvapu, ilga piliaviete ir nemažu priešpiliu.

Žvaginių piliakalnyje išgirdome mokytojų pasakojimą apie nužudytus Ablingos ir Žvaginių kaimų gyventojus, sužinojome, kad medinės skulptūros skirtos žuvusiųjų atminimui. Nuvykome ir į Ablingos lurdą.

Pakeliui į Lopaičių piliakalnį stabtelėjome Rietave, kur mūsų lietuvių kalbos mokytoja suorganizavo ekskursiją po šį miestelį ir muziejų.

Ne tiek įspūdingas Lopaičių piliakalnis, apsuptas Aitralės upelio, kiek visus sužavėjo šalia įrengtas pėsčiųjų pažintinis takas ir jame esantys šaltinis, gydantis akmuo, žynių kapai, stabakūlis, observatorija, norų išsipildymo akmuo, piešiniai ant akmenų...

Stovyklos uždarymo dieną mokyklos tinklinio aikštelėje iškilo smėlio pilys, tokios, kokias įsivaizdavome stovėjusias ant aplankytų piliakalnių.

Nepastebimai prabėgo stovyklos laikas. Už patirtus įspūdžius, papildytas žinias, už turiningai praleistą laiką esame dėkingi mūsų mokyklos darbuotojams, Klaipėdos rajono savivaldybei ir UAB „Egdaro“ už stovyklos finansavimą.

R. Žvirblienės nuotraukos: