„Sodros“ duomenimis, Lietuvoje atotrūkis tarp vidutinių vyrų ir moterų senatvės pensijų – 17 procentų. Vidutinė vyrų pensija šių metų balandį buvo 347 eurai, moterų – 288 eurai. Atotrūkį lemia tai, kad moterys per savo darbingą amžių uždirba vidutiniškai mažiau negu vyrai: jos dažniau dirba mažiau apmokamus darbus; pasitaiko, kad net dirbdamos tokį patį darbą, moterys uždirba mažiau negu vyrai; moterys daro dažnesnes ir ilgesnes karjeros pertraukas, kai augina vaikus, rūpinasi kitais pagalbos reikalaujančiais artimaisiais. Vadinasi, vyrų ir moterų pensijų atotrūkis – anksčiau buvusių moterims nepalankių aplinkybių, ribotų galimybių ir pasirinkimų pasekmė.

Šiaurės šalys siekia didinti santykines moterų pajamas

Moterų ir vyrų pensijų atotrūkio klausimas – aktualus daugelyje Europos šalių. Jį įvairios pasaulio šalys sprendžia skirtingais būdais. Pavyzdžiui, Norvegijoje mažų (dažniau moterų) pensijų problema sprendžiama perskirstant pensijų teises: jos nebedidėja mokant įmokas nuo pajamų, viršijančių maždaug 1,3 vidutinio darbo užmokesčio. Taip užtikrinama, kad mažiausios pensijos būtų santykinai didesnės. Norvegai taip pat tikisi, kad vyrų ir moterų pajamų skirtumas mažės savaime – dabartinės darbingo amžiaus moterys jau yra kitokios negu jų mamos – dabartinės pensininkės: dukros dažniau yra įgijusios gerą išsilavinimą, dažniau pasirenka dirbti geriau apmokamą darbą, drąsiau derasi dėl atlygio, todėl ir jų pajamos jau mažiau skiriasi nuo vyrų.

Islandai su šiuo iššūkiu stengiasi susidoroti dviem kryptimis. Viena vertus, griežtai kontroliuoja, kad už tokį patį darbą vyrai ir moterys gautų vienodą užmokestį. Kita vertus, kuria paskatas vyrams tolygiau pasidalinti su moterimis laiką, praleidžiamą auginant vaikus – tėčiai gali pasiimti iki 13 savaičių apmokamas tėvystės atostogas, o perleisti mamai jų negali. Islandai pastebi, kad vis didesnė dalis vyrų daugiau laiko praleidžia su savo vaikais. Šios šalies mokslininkai jau modeliuoja, kaip elgsis tie vaikai, kuriuos dabar ilgiau prižiūri tėčiai, patys tapę tėvais.

Tėvystės pareigų dalijimasis skatinamas ir kitose Šiaurės šalyse skiriant ilgesnes vaikų priežiūros atostogas atskirai tėčiams – Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje. Tuo tarpu vokiečiai stengiasi kompensuoti vaikus auginančių moterų pensijų teises, skirdami pensijų taškus mamoms už laiką, praleistą auginant vaikus, tačiau taip pat skatina šias moteris įsitraukti į darbo rinką.

Kitų šalių kontekste Lietuvos statistika atrodo neblogai

Ar jaučiame, kad vyrų ir moterų teisės į pensiją Lietuvoje nelygios? Iš pirmo žvilgsnio statistika rodo, kad santykinė moterų padėtis, palyginti su kitomis Europos šalimis, nėra bloga. Remiantis Europos Komisijos 2016 m. duomenimis, vyrai ir moterys panašiai dalyvauja darbo rinkoje: Lietuvoje dirba 76 proc. 20–64 m. amžiaus vyrų ir 74 proc. moterų, kai ES vidurkis atitinkamai – 77 proc. ir 65 proc.

Skirtumas tarp vidutinio vyrų ir moterų darbo užmokesčio Lietuvoje buvo 14,4 proc., kai ES vidurkis – 16,2 proc.

O už laiką, praleistą auginant vaikus iki 3 metų, Lietuvoje įgyjamas ir pensijų stažas, ir pensijų taškai, dėl ko karjeros pertraukų dėl motinystės įtaka būsimai „Sodros“ pensijai yra mažesnė.

Vidutinė moterų „Sodros“ senatvės pensija maždaug šeštadaliu mažesnė negu vyrų. O, pavyzdžiui, Norvegijoje valstybinės moterų dabartinės pensijos maždaug 27 proc. mažesnės negu vyrų.

Dėl to, kad pensinio amžiaus sulaukusios moterys Lietuvoje vidutiniškai gyvena penkeriais metais ilgiau negu vyrai, tai nors kas mėnesį pensija yra mažesnė, per visą laikotarpį moterims pensijos išmokama daugiau.

Klaida manyti, kad mažesnės moterų pensijos – ne problema

Mūsų šalyje, vyrų ir moterų pajamų ir pensijų nelygybė nublanksta prieš faktą, kad mūsų pensijos apskritai yra mažos. Visgi mažos moterų pensijos – opus klausimas.

Viena vertus, 60 eurų skirtumas gal ir nedaug ką reiškia, kai kalbame apie 1 000 ar 1 060 eurų, tačiau kur kas skausmingiau, kai kalbame apie 300 eurų nesiekiančias pajamas.

Kita vertus, ilgesnė moterų gyvenimo trukmė sulaukus pensinio amžiaus reiškia, kad moterys didesnę (palyginti su vyrais) gyvenimo dalį turės verstis iš reikšmingai mažesnių, palyginti su darbo užmokesčiu, pajamų. O joms likus našlėmis (nes ne tik sutuoktinio tikėtina gyvenimo trukmė yra trumpesnė, jis dažnai dar būna ir vyresnis), pajamų sumažėjimas dar skausmingesnis.

Be to, nors gaunant socialinio motinystės ir vaiko priežiūros draudimo išmokas, šių išmokų gavimo laikas įskaitomas į pensijų stažą ir įgyjami pensijų taškai, įmokų srautas į antros pakopos pensijų fondus nutrūksta, jei mama nedirba. Ilgainiui, kai antroje pakopoje sukauptų lėšų santykinė dalis, palyginti su „Sodros“ pensija, didės, moterų ir vyrų pensijų (pirmos ir antros pakopos kartu sudėjus) skirtumas irgi didės.

Vadinasi, norint užkirsti kelią santykiniam moterų pensijų mažėjimui ateityje, nereikėtų ignoruoti faktų, kad moterys Lietuvoje visgi dirba trumpiau ir uždirba mažiau negu vyrai. Norint pasinaudoti kitų šalių praktika, reikia atlikti namų darbus: formuoti visuomenės požiūrį į lygias galimybes darbo rinkoje, į motinystės ir tėvystės teisių ir pareigų dalijimąsi, kurti saugią ir prieinamą mažylių ir kitų pagalbos reikalaujančių žmonių priežiūros infrastruktūrą – žodžiu, užtikrinti, kad moterys galėtų laisviau pasirinkti – likti namuose ar grįžti į darbą.

Integruotas požiūris į lygias vyrų ir moterų galimybes – ne tikslas, o priemonė siekiant platesnių visuomenės gerovės tikslų – didesnio gimstamumo, geresnio išsilavinimo, efektyvesnės darbo rinkos, subalansuoto ekonomikos augimo šalyje, skurdo mažinimo, ypač užklumpančio senatvėje.