Trisdešimties Lapių bendruomenės narių grupė, lydima kelionės organizatorės ir vadovės Dianos Butkutės, rugsėjo 29–30 dienomis keliavo po Lenkiją. Šeštadienio rytą pasiekėme kurortinį miestelį – Sopotą, kurį bandėme lyginti su mūsų Palanga. Dėl po karo autentiškai atstatytų namų grožio, paplūdimio didybės, įspūdingo medinio – net 300 m. ilgio – tilto į įlanką, dėl jaukių ledainių ir kavinukių, o gal ir dėl gražaus saulėto ryto puikios nuotaikos, vis dėlto didesnius balus skyrėme Sopoto miestui.

Gidė Tamara norėjo mums pateikti labai daug informacijos ne tik apie Sopotą, bet ir nėrėsi iš kailio, kad mums patiktų Gdansko miestas. Jo senamiestis su didžiausia Europoje katedra, vienu metu galinčia sutalpinti apie 20 tūkstančių tikinčiųjų, gražiais autentiškais namais ir aikštėmis mums paliko tikrai pačius geriausius įspūdžius. Paskutinė dienos stotelė buvo Elblango miestas, kuris per 1941–1945 metų karą buvo sugriautas, bet ir vėl autentiškai atstatytas. Tokia graži galėjo būti ir mūsų Klaipėda.

Net istorijos muziejus Elblange įsikūręs tokiame pat pastate, kaip Klaipėdoje „Mėmelio“ alaus restoranas, mat, miestai prūsiški, įkurti tuo pat metu, panašūs ir gyventojų skaičiumi – dabar jame gyvena apie 120 tūkstančių gyventojų. Nepaprastu grožiu naktiniame mieste švietė Šv. Nikolajaus katedra. Jau į pavakarę, maloniai pavargę, norėjome tik dairytis į objektus, su kuriais mus pažindino vietinis gidas Bogdanas, nes klausyti ir sukaupti dėmesį, buvo sunkiau. Pailsėję komfortiškuose Elblango ir Wivaldi viešbučiuose, iš ryto vykome į Malborko pilies muziejų – vieną moderniausių bei gausiausiai lankomų muziejų Lenkijoje ir visame vidurio Europos regione. Tai – kryžiuočių pilis, pastatyta XIII–XIV amžiuje. Per II pasaulinį karą buvo sugriauta apie 60–80 proc. pilies mūrų. Dabar visiškai atstatyta, o 1997 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Daugiau kaip dviejų valandų ekskursija po pilį ir jos teritoriją, visai neprailgo, nes gidė Milena mokėjo sudominti, vaizdingai pasakoti, kaip riteriai Vidurinėje, o vienuoliai Aukštutinėje pilyje, gyveno, pramogavo, meldėsi. Kai kurios salės buvo šildomos (bet juk tai buvo tik XIII–XIV amžius) grindiniu šildymu, rūsiuose krosnys kūrenamos malkomis, jomis įkaitindavo akmenis, o per vamzdžius šiluma patekdavo į viršutinius kambarius. Įspūdinga!

Kryžiuočių ordino didysis magistras turėjo savo koplyčią, drabužinę-ginklų saugyklą ir tualetą, kuriuo naudojosi vienas pats. Tai tuo metu buvo didelė privilegija. Visi kiti riteriai ir vienuoliai turėjo bendrą tualetą, kepyklėlę, alaus daryklą (sakė, kad vienuoliai alaus išgerdavo labai daug, bet jis buvo tik 2 laipsnių stiprumo). Maistas į valgomuosius buvo keliamas liftais, šildomasi židiniais ir grindiniu šildymu. Žodžiu, turėjo viską, ko žmogui reikia, kad galėtų komfortiškai gyventi. Yra tekę lankytis ne vienoje atstatytoje pilyje, bet Malborko pilis išsiskyrė labai kokybiška rekonstrukcija, paremta archeologiniais ir architektūriniais tyrimais, puošnių ir romantizuotų elementų nebuvimu, eksponatų išdėstymu, jų neperkrovimu. Salėse eksponuojami tikri originalai, išlikę net iš XIII–XIV ir iš vėlesnių amžių, paliktos autentiškos gotikinės architektūros sienų, grindų formos. Po ekskursijos susimąstėme – žmogus visada buvo protingas.

Patyrę neišdildomų potyrių, išvykome link namų. Kaip vienas mūsų draugas anglas sako: „Man patinka lietuviai, jie truputį pasilinksmina, o paskui dainuoja.“

Tai įsivaizduokite, kaip mums patiko kelionė, jei nuo pat Malborko iki Lapių, su nedidelėmis pertraukomis išdainavome daugiau nei 10 valandų.

Padėkoję visiems, kas prisidėjo prie šios kelionės organizavimo ir sėkmingo jos vyksmo, pasižadėjome sau ir kitiems, prisidėti prie darnaus slidinėjimo trasos veikimo, kad uždirbę lėšų, kitąmet vėl drauge galėtumėme išvykti į kelionę pamatyti, pažinti, pabendrauti.

Lapių bendruomenės nuotraukos: