Jonas Vileišis – neabejotinai viena ryškiausių Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto pasirašiusių politinių figūrų. Kai kurie istorikai sako, kad rengiant akto formuluotę, J. Vileišis, kaip teisininkas grojo pirmuoju smuiku. Kiti teigia, kad visgi Nepriklausomybės aktas yra bendro veiklos rezultato vaisius. Tačiau neabejotinai sutariama dėl vieno: būtent J. Vileišio sumanaus vadovavimo dėka, tiesiog pražydo ir suklestėjo laikinoji Lietuvos sostinė – Kaunas.
Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime
Gimė būsimasis signataras 1872 m. sausio 3 d. Mediniuose, dabartiniame Pasvalio rajone, laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. 1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m.
Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti su „Varpu“, „Ūkininku“. 1900 m. grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokatūra ir įsijungė į „12 apaštalų“ draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, J. Vileišis gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas“, o 1907–09 m. jis leido „Vilniaus žinias“ (1909 m., laikraštį panaikinus, įsteigė „Lietuvos žinias“).
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su grupe kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų J. Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku; dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje. Rūpindamasis švietimo reikalais Atlantos valsčiuje įsteigė 6 mokyklas, būdamas Mokslo draugijos narys organizavo vadovėlių leidybą. Mokytojams platino antivokiškus atsiliepimus ir už tai 1916 m. liepos 23 dieną jis buvo suimtas ir apkaltintas ardomąja veikla. Jį išdavė vienas mokytojas, prigautas su antivokiškais atsišaukimais. Reicho kareivių spaudžiamas vyras prisipažino, kad atsišaukimą gavo būtent iš J. Vileišio. Šešis mėnesius kalintas Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vokietiją prievartos darbams. Berlyne pabėgo, slapstėsi pas pažįstamus, kol, baigiantis karui, gavo atleidimą iš koncentracijos stovyklos ir teisę grįžti į Vilnių.
Norėjo jokiais ryšiais nesaistomos laisvos Lietuvos
Grįžęs į Vilnių įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo konferencijos prezidiumo nariu. Konferencija J. Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą.
Kuomet kalba pasisuko apie Lietuvos nepriklausomybę ir buvo imtasi konkrečių veiksmų, J. Vileišis, vienintelis iš Lietuvos Tarybos narių, balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišiui pasipriešinus Tarybos sprendimui, vienybė staiga išgaravo, prie jo netruko prisidėti Stanislovas Narutavičius, kiek vėliau priešintis pradėjo ir Steponas Kairys su Aleksandru Stulginskiu.
1918 metų sausį, kovodamas dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nesusisaistant su jokia kita šalimi, J. Vileišis, kartu su bendraminčiais Stanislovu Narutavičiumi, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu, paliko Lietuvos Tarybą.
Vėliau visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – J. Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.
1918 m. J. Vileišis tapo II Vyriausybės vidaus reikalų ministru, organizavo savivaldybių darbą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. IV Ministrų kabinete ėjo finansų ministro pareigas. 1919 m. tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV, siekė Lietuvos teisinio pripažinimo, rinko aukas jaunai valstybei. Suvienijus susiskaldžiusius į partijas JAV lietuvius tuomet pavyko surinkti didelę tiems laikams 1,8 mln. dolerių sumą.
1933 m. J. Vileišis buvo paskirtas Valstybės Tarybos nariu, ėmėsi kurti Lietuvos civilinio kodekso projektą, 1933–1940 m. taip pat dėstė Vytauto Didžiojo universitete, vertėsi advokato praktika. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Vileišių šeima iš šalies neišvyko. Iš didelės Vileišių giminės į Sibirą buvo deportuoti apie dvidešimt žmonių. Skaudūs pokyčiai labai paveikė J. Vileišio sveikatą, 1942 m. birželio 1 d. jis mirė Kaune. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
Daug metų atidavė Kaunui
Išskirtinio dėmesio reikalauja pasakojimas apie J. Vileišio indėlį į Kauno miestą. Nuo 1921 m. rugsėjo 30 d. iki 1931 m. liepos 2 d. eidamas Lietuvos laikinosios sostinės burmistro pareigas, šį miestą jis iškėlė iki Europinio lygio miesto, ir Kaunas išgyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį.
Jo vadovavimo miestui laikotarpiu buvo atlikti labai konkretūs darbai: nuo 18 iki 40 kv. km praplėstas miesto plotas, pastatyta daugiau nei 2500 įvairios paskirties pastatų, trys gelžbetoniniai tiltai per Nemuną ir Nerį (Aleksoto, Vilijampolės ir Panemunės), išgrįstos ir išasfaltuotos pagrindinės gatvės, archajiškąjį arklių tramvajų vadinamąją „konkę” pakeitęs autobusų susisiekimas, suplanuoti priemiesčiai, naujos aikštės ir parkai, aptvarkyta sanitarija, padėti pagrindai socialinės apsaugos sistemai, pastatytos trys modernios pradinės mokyklos, Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir kt. Tai toli gražu ne visas sąrašas naujovių Kauno gyvenime, susijusių su J. Vileišio vardu. Jis išvedė Kauną į tarptautinę areną, užmegzdamas ryšius su daugelio užsienio sostinių savivaldybėmis.
Signataro atminimui Kaune pagerbti 2017 m. liepos 6 d. Laisvės alėjoje priešais Kauno Centrinį Paštą atidengta skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurta Jono Vileišio skulptūra.
„Kai buvau maža mergaitė, tėtis buvo Kauno burmistras, visada labai užimtas. Kai jau nebebuvo burmistru, o dirbo Valstybės Taryboje ruošiant įstatymus, jis turėjo daugiau laiko, mes labai mėgdavome eiti pasivaikščioti į ąžuolyną, kitas vietas. Jis man kalbėdavo, kad žmogus visuomet turi save tobulinti, būti pats sau žmogumi. Be to, jis buvo labai tolerantiškas. Kartodavo, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos privalo turėti savo teises, religijos laisvę. Jis buvo aukštos moralės, tvirtų įsitikinimų žmogus ir didelis patriotas. Be to, jis labai tikėjo savivalda, kūrė savivaldybes, kad žmonės patys tvarkytų savo gyvenimą, o ne kas nors iš aukščiau jiems diktuotų“, – yra sakiusi Vilniuje metų pradžioje viešėjusi, iš Jungtinių Amerikos valstijų atvykusi jauniausia J. Vileišio dukra, 98-erių metų Rita Vileišytė-Bagdonienė, kuri, beje, gimė J. Vileišiui ir jo žmonai Onai tekus laikinai atsiskirti vienas nuo kito.
1919 m. sausio 1 d., kai grėsė Rusijos okupacija ir Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus pasitraukė į Kauną, O. Vileišienė su vaikais pasiliko Vilniuje, o Jonas išvyko į Kauną. Tikėtasi, kad situacija stabilizuosis, bet išsiskyrimas truko pustrečių metų – iki 1921 m. liepos. Išsiskyrimo metu Ona laukėsi ir pagimdė dukrą Ritą.
Žmona buvo lyg ramstis
Su žmona Ona Kazakauskaite, stambaus dvarininko dukra, J. Vileišis susilaukė net 5 vaikų. Su būsimąja žmona J. Vileišis susipažino 1900-aisiais, vaidindami J. Blizinskio komedijoje „Vienas iš mūsų turi apsivesti“. Kai Ona nusprendė tekėti už J. Vileišio, jos motina labai pasipriešino – juk bajoraitė negali tekėti už nekilmingo jaunikio. Tada tėvo brolis grafas vestuves iškėlė savo Vaitkuškio dvare. Santuoka įvyko 1902 m. spalio 22 d. senojoje Ukmergės bažnyčioje.
Vileišių santuoka truko 40 metų ir joje Onai teko išskirtinis vaidmuo. Ji buvo ramstis vyrui, besisukančiam nesibaigiančiuose visuomeniniuose ir politiniuose darbuose, dirbant advokatu, redaktoriumi, dalyvaujant varpininkuose, demokratuose, liaudininkuose, kuriant Nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindus, atstovaujant Lietuvai JAV, dirbant Kauno burmistru, dirbant Lietuvos valstybės Taryboje ir kitose atsakingose pareigose.
Infografikas
„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.
SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“
