Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per paskutinius 10 metų (2009–2018 m.) legionierių ligos atvejų kasmet daugėjo nuo 1 atvejo 2010 m. iki 17 atvejų 2018 m. Iš viso 2006-2017 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 63 legioneliozės atvejai.
Pastaraisiais metais Europoje taip pat registruojamas vis didėjantis legionierių ligos atvejų skaičius. Pvz., 2015 m. užregistruoti 6972 atv., 2016 m. – 7094 atv., 2017 – 9238 atv. Nuo 2010 m. su kelionėmis susiję legionierių ligos atvejai kasmet sudaro 20 proc. visų registruojamų legionierių ligos atvejų ES/EEE. ELDSNet registruojamų su kelionėmis susijusių legionierių ligos atvejų skaičius didėja kasmet, 20 proc. padidėjimas stebėtas 2014–2015 m. Didėjimo tendencija siejama su senėjančia ES populiacija, augančiu vyresnio amžiaus asmenų kelionių skaičiumi, dažnesniu diagnostinių testų naudojimu.
ULAC medikai mano, kad gali būti dvi pagrindinės priežastys, kodėl daugėja susirgimų legionierių liga. Tai:
pagerėjusi ligos diagnostika dėl sveikatos priežiūros specialistų budrumo, žinojimo apie legionierių ligą gerėjimo;
neužtikrinamas tinkamos temperatūros vandens tiekimas vartotojams.
Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, kuriai būdingos dvi pagrindinės kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – legionierių liga, kuriai būdinga pneumonija, ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ūminės respiracinės ligos eiga be pneumonijos.
Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficito būklė yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai.
Kita vertus yra keletas priežasčių dėl kurių legionierių ligos atvejai gali būti nediagnozuojami arba apie juos nepranešama:
kai ligoniui nustatomas plaučių uždegimas, jis tuoj pat pradedamas gydyti antibiotikais. Jei antibiotikai veikia Legionella bakterijas, ligonis pradeda sveikti ir dėl to jis netiriamas plaučių uždegimo etiologijai patikslinti;
tyrimo metodų jautrumas ir specifiškumas gali nulemti klaidingai neigiamus rezultatus;
ligoniai, sergantys kita sunkia liga, sukeliančia imunosupresiją, patiria didesnę riziką susirgti legionierių liga, todėl tokių ligonių mirties atveju, pagrindinė mirties priežastis gali būti priskiriama pagrindinei ligai, o ne legionierių ligai;
legionierių liga yra sunki liga, todėl esant švelnesnei ligos eigai, ji dažniausiai nediagnozuojama.
Legionierių ligą dažniausiai sukelia L. pneumophila. Žinoma 16 L. pneumophila serogrupių, iš kurių pirma serologinė grupė (sg1) Europoje sukelia 70 proc. visų susirgimų. Legionella bakterijų randama natūralioje ir žmogaus sukurtoje aplinkoje: upių, ežerų, vandentiekio vandenyje ir kt. Natūralioje aplinkoje Legionella bakterijos dažniausiai aptinkamos nedideliais kiekiais. Iš natūralios aplinkos Legionella bakterijos gali patekti į dirbtinius vandens rezervuarus, sistemas. Daugėjant kondicionavimo įrangos, įvairių vandens baseinų, sūkurinių vonių bei kitos vandens įrangos buityje, didėja ir galimybės Legionella bakterijoms plisti.
Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su tinkama karšto vandens temperatūra, kuri turi būti palaikoma 50-60º C; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25º C; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas. Legionella bakterijoms daugintis palankiausia vandens temperatūra 20–45 ºC. Legionella bakterijos nesidaugina žemesnėje nei 20º C ir aukštesnėje nei 60º C temperatūroje. Legionella bakterijos šaltame vandenyje gali išlikti ramybės būsenoje, o pasiekus joms palankią vandens temperatūrą pradėti daugintis.
Daugiau apie legionierių ligą skaitykite čia.
