Kaip ir kiekvieną pavasarį, šylant orams ir džiūstant žemei, taip ir šiemet aplinkosaugininkai susiduria su įsisenėjusia pernykštės žolės deginimo problema. Vien per praėjusias tris paras ugniagesiai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, 229 kartus vyko gesinti degančios žolės. Nuo metų pradžios kilo 459 žolės gaisrai. Jų metu išdegė 52 ha atvirų teritorijų.

Daugiausia žolės gaisrų dažniausiai kyla Vilniaus apskrityje. Toks pernykštės žolės „tvarkymo“ būdas yra prigijęs ne visoje šalyje – kai kuriuose regionuose istoriškai jis siejamas su apsileidusio ūkininko įvaizdžiu.

Žolės deginimas – tai nusikaltimas gamtai. Ugnis pažeidžia paviršinį humusingą dirvožemio sluoksnį, žūsta augalai, jų sėklos, sudygusių sėklių daigai, pradedančių kaltis vertingų augalų ūgliai. Kiekviename deginamos pievos kvadratiniame metre žūsta daugybė vorų, vabzdžių, bestuburių. Ugnis nepagaili nei ant žemės perinčių paukščių lizdų su dėtimis, nei ežių, nei neršti keliaujančių varliagyvių. Nuo liepsnojančios žolės ji neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Tokie gaisrai kelia pavojų ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Be to, degant sausai pievos paklotei, išsiskiria toksiškos dujos ir įvairios sveikatai kenksmingos medžiagos.

Už sausos žolės deginimą, nesilaikant numatytų reikalavimų, gresia administracinės baudos nuo 30 eurų iki 300 eurų. Be to, gali tekti atlyginti aplinkai padarytą žalą.

Aplinkosaugininkai kreipiasi į visus gyventojus, kad niekas nepraeitų pro šalį pamatęs degančią žolę ir pasistengtų užgesinti ugnį. Nedideliame plote ją lengva užplakti šakomis ir užtrypti kojomis. Tokius gaisrus galima gesinti vandeniu arba smėliu. Matant, kad ugnies nepavyks pažaboti, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.