Meninis skaitymas vienas iš dažnesnių saviraiškos būdų, jau nuo seno labai svarbus lavinant skaitymo įgūdžius: ugdo  kūrybinį ir kritinį mąstymą, skatina protinę veiklą, kalbos įgūdžius, padeda ugdyti dėmesio koncentraciją. Skaitydamas žmogus įsivaizduoja tai, ko nėra matęs, pasineria į teksto herojaus išgyvenamas emocijas. Geriausiai apie meninį skaitymą išmano ne tik profesionalūs atlikėjai, mokytojai, bet ir mokiniai, dalyvaujantys  konkursuose ir laimintys prizines vietas.

Šiandien kalbiname Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientą Albiną Sungailą, kuris ką tik grįžo iš Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso regioninio turo, vykusio Telšiuose. Gimnazistas iš trylikos 9- 12 klasių grupės dalyvių pelnė II-ąją vietą.

– Ar mėgsti skaityti? Jei taip, kokio pobūdžio literatūra – nuotykių, fantastinė, istorinė, filosofinė, mokslinė – tau patraukliausia?

– Negaliu tvirtai teigti, jog esu labai didelis mėgėjas skaityti knygas. Nesu aš jų perskaitęs labai daug, tačiau kai randu kokią laisvesnę minutėlę, tai pasiimu į rankas knygą. Man patinka įvairaus pobūdžio literatūra: tenka paskaityti ir mokslinių, ir fantastinių kūrinių, tačiau labiausiai mane sudomina filosofinės knygos, nes ir pats esu linkęs dažnai filosofuoti apie gyvenimą.

– Ar turi mėgstamiausią autorių?

– Mėgstamiausio autoriaus neturiu. Mane žavi  XX a. pabaigos  autoriai, nes daugumos jų kūriniai  duoda peno pamąstyti apie save, kitus,  pasaulį. Jie padeda suvokti ryšį su gamta, pajausti tą harmoniją, kurią jautė žmonės, būdami pagonys. Sunku išskirti bent vieną iš jų, nes visi  yra skirtingi ir nepakartojami. Daugelis jų nebijojo kurti net sunkiu metu, atidavė gyvybę už tai, kad galėtų kūriniais ateities skaitytojams perduoti savo patirtį, savo kūrybos dvasią.

– Kas (žinoma, be mokytojų)  paskatino dalyvauti meninio skaitymo konkursuose?

– Didžiausias  skatintojas visą laiką buvau ir esu aš pats. Dalyvaudamas meninio skaitymo konkursuose aš galiu būti toks, koks dažnai nesu kasdieną: drąsus ir aktyvus. Man patinka perduoti kitiems bent truputį tų jausmų, kuriuos tenka asmeniškai patirti. Ir tai veda mane į priekį. Žinoma,  labai paskatino ir mano tėvai, ypač mama, kuri visą laiką sakė ir tebesako, kad turiu tam talentą.

– Kaip jautiesi, ką išgyveni scenoje skaitydamas kūrinį ar jo ištrauką?

– Kai esu scenoje ir skaitau kūrinį ar ištrauką,  jaučiuosi labai gerai. Tuo metu man nebeegzistuoja joks aplinkinis pasaulis, tenoriu vieno – paskaityti taip, kad žodžiai pasiektų net ir meninio žodžio nemėgstančio žmogaus pasąmonę. Tuo metu atrodo, jog esu kažkas, o ne tik paprastas žmogus. Pamirštu visas neigiamas emocijas, susilieju su kūriniu taip, jog kartais net atrodo, jog pats ir būčiau tuos žodžius, kuriuos sakau, sukūręs. Išnyksta visos baimės ir neberūpi, ką apie mane pagalvos kiti. Tai mano laikas ir stengiuosi parodyti viską, ką tik galiu.

– Ar per tuos metus, kai dalyvavai konkursuose, atradai nuostabų kūrinį ar rašytoją? Kas jis?

– Per visus dalyvavimo meninio skaitymo konkursuose metus man teko skaityti įvairių rašytojų kūrinius. Įsiminė Juozo Erlicko, Maironio ir Motiejaus Valančiaus kūryba, tačiau labiausiai man patiko Henrikas Radauskas ir jo eilėraštis „Kaštanas pradeda žydėt“. Šis žmogus mane sužavėjo tuo, jog jo kūriniai yra be galo spalvingi ir melodingi. Skaitytas tekstas buvo toks šviesus ir gerai nuteikiantis, jog man visa diena tapdavo mielesnė jį paskaičius. Tas grožis, ta harmonija suteikė man stimulo siekti savų tikslų ir skaityti daugiau panašaus pobūdžio tekstų.

– Kur vykęs meninio skaitymo konkursas tau įsiminė labiausiai? Kuo?

– Labiausiai man įsiminė pirmasis Klaipėdos rajono meninio skaitymo konkursas, kuris vyko „Minijos“ pradinėje mokykloje. Turbūt įsiminė tuo, jog šioje mokykloje pradėjau savo mokslo kelią. Skaičiau tada tekstą apie pavasarį ir buroką. Atsimenu, kaip bijojau, nes visgi buvo pirmas kartas prieš auditoriją. Tačiau buvau labai gerai įvertintas – tai davė tik dar daugiau jėgų ir ateityje skaityti meniškai. Taip radau talentą, kurio iki tol nebūčiau tikėjęs, kad turiu. Įrodžiau tada pats sau, jog galiu ir suradau vietą – sceną, kurioje jaučiausi labai laisvas ir pasitikintis savimi. Net pajutau, jog tai yra ir pati geriausia priemonė įsiskverbti į žmogaus pasąmonę ir paversti bet ką bent truputėlį geresniu bei savo kalbą labiau mylinčiu piliečiu, nes ši kalba yra be galo graži. Ja galima išreikšti visas savo emocijas ir perduoti gerą energiją aplinkiniams.

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Kaip ir daugelis mano amžiaus žmonių, daug laiko praleidžiu prie kompiuterio ar žiūrėdamas televizorių. Tačiau radęs laisvesnę minutėlę, mėgstu išeiti į mišką, bet ne grybauti ar uogų rinkti, o paprasčiausiai eiti, gėrėtis gamta. Ten galiu pamąstyti, susivokti savyje, ir panašiai. Neretai būna taip, kad sprendžiu loginius ir paprastus kryžiažodžius, galvosūkius ir taip lavinu  savo gebėjimus.

– Kokias studijas planuoji rinktis?

– Nesu dar tvirtai nusprendęs, tačiau linkstu į menus. Galbūt tapsiu režisieriumi arba teatro aktoriumi, nes tai yra vieta, kur įsivaizduoju save ateityje, kuriantį ir perduodantį patirtį kitiems, kad ir jie turėtų progą pajusti tai, ką aš juntu būdamas scenoje – viltį, jog gyvenimas bus geresnis, šilumą ir gėrį, nes kiekvienas kokybiškas tekstas duoda daug patirties, kuri,  tikiuosi, ir man padės gyvenimo kelyje.

– Kaip manai, ar ir toliau puoselėsi meninį skaitymą?

– Manau, kad taip. Meninis skaitymas man padeda būti geru žmogumi, nepasiduoti rutinai. Jis tapo didele mano gyvenimo dalimi, tad pamiršti tai būtų labai sunku. Planuoju, kiek galėdamas, ne tik pats skaityti, tačiau ir klausytis kitų, nes kiekvienas skaitovas tą patį tekstą interpretuoja savaip. Yra smagu pasiklausyti skirtingų nuomonių ir vis kitokia emocija skaitomų tekstų. Tai, ko išmokau per visus dalyvavimo konkursuose metus, man suteikė labai daug patirties, neretai padėjo ištverti sunkius momentus. Jeigu bus galimybė, dalyvausiu įvairiuose renginiuose ir taip prisidėsiu prie gražaus žodžio išsaugojimo.

– Ką palinkėtum bendraamžiams, kurie sako, jog meniškai skaityti tekstų nemoka?

– Skaityti meniškai gali, manau, kiekvienas. Žinoma, ne visi vienodai, nes kiekvienas iš mūsų yra skirtingas. Nė vienas nėra tobulas. Meninis skaitymas visų pirma turi prasidėti  širdyje. Gal nepavyks iš pirmo karto, bet nevalia pasiduoti.  Norėčiau visiems palinkėti atrasti bent mažą dalelę to, ką aš jutau skaitydamas visus tuos tekstus per beveik dvylika mokslo metų. Tai neįkainojama patirtis ir kiekvienas esame vertas patirti pačias geriausias emocijas. Daugelį jų būtent ir jutau čia. Nėra būtina skaityti taip, kaip nori, kad girdėtų kiti – pats pajausk ir tada tai jus ir kiti.

Gintauto Našlėno nuotrauka: