Tarptautinei muziejaus dienai paminėti gegužės 18 d. 18 val. Agluonėnų etnografinėje sodyboje malonu pristatyti senienų mylėtoją, restauratorių bei tautodailininką Gintarą Puzarauską iš Vilniaus, Vėžaičių kultūros centro kanklininkų ansamblio (vadovė Ramutė Pozingienė) fone.

Gintaras, Klaipėdos kraštą prisimenantis per hipio išdaigas, dailės mokyklą, grojimą estrados grupėje ir I. Simonaitytės bibliotekos prieangiuose skaitytų knygų aptarimą. Jūra kažkada buvo išsilaisvinimo viltis iš režimo, dabar laisvė jau pasiekta... ir šalies laisvė ir laisvė savoje kūryboje ir tikėjime.

Plataus diapazono menininkas (grojo, tapė, drožia ir restauruoja baldus iki šiol) dabar kuriantis Vilniuje, teigia: „Švariam reikia būti, kad padaryti kažką gražaus net ir mintyse. Nesvarbu ar šventąjį droži ar kitą kūrinį, kad ir restauruojant baldus reikalinga švara, negali imtis darbo išgėręs, reikia apsivalyti.“

Buvo „rūpintojėlių“ etapas, buvo avangardo etapas, o dabar tiesiog gyvenimo etapas... laukia kada subręs Šv. Kazimiero skulptūrai....

„Turi kažkas paširdžius pakutenti, tada pavyksta“, – teigia menininkas.

Restauravęs daugybę kolekcionierių atneštų baldų, vienuolynų ir bažnyčių baldų, Radvilų rūmų barokinę spintą, kurios pabaigtos ir pats negalėjęs paliesti, mat muziejininkė neleidusi eksponatų rankomis liesti.

Iš daugybės darbų sunkiausiai buvę išdrožti kryžių, prie kurio negalėjęs prieti 3 metus, nes „buvau blogas, neapsivalęs“, kai atėjęs subrendimas, darbas buvęs pabaigtas per 2 dienas, net ir pastatymas lyg savaime įvykęs, lyg kokia apvaizda palytėjusi.

„Žiūriu į dangų, į debesis ir džiaugiuosi, kad esu gyvas, kad galiu gyventi ir džiaugtis, kad esu kas esu“, – sako Gintaras Puzarauskas

Kviečiame į Agluonėnų etnografinę sodybą pasigrožėti menininko darbais, pasiklausyti jaunųjų kanklininkų atlikimo ir padiskutuoti apie kūrybą ir gyvenimą prie kafijos puodelio, pakvėpuoti grynu sodybos oru, toliau nuo miesto šurmulio ir pasidžiaugti pavasariu senovinės sodybos aplinkoje (Agluonėnai, Aukštųjų g. 5A/Klojimo 9).