Prieš ketverius metus atsisveikinusi su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija ir mylimu miestu, aktyvi moksleivė, naujienų portalo „Mano Gargždai“ premijos laureatė Gerda Muldarytė patraukė į Didžiąją Britaniją. Coventry universitete mergina pasirinko jai taip artimą sritį – renginių organizavimo specialybę. Šiandien Gerda savo rankose jau turi šio universiteto diplomą. Su vietoje nenustygstančia mergina, kurios galvoje kirba gausybė idėjų, o laiko praleisto savanoriaujant bei dirbant įvairiuose renginiuose nebeįmanoma suskaičiuoti, kalbėjomės apie užsienyje įgytą patirtį bei ateities planus.

Kaip vertini studijų kokybę? Koks dėstytojų ir studentų bendravimo santykis?

Studijų kokybė tikrai gera – universitetas yra pripažintas, ne kartą ir apdovanotas. Patiko tai, kad atsiskaitymai yra labai glaudžiai susiję su tuo, ką toliau turėsi daryti savo darbinėje veikloje. Atlikome ne vieną užduotį, kurią vėliau drąsiai galėsime rodyti būsimiems darbdaviams. Bendravimas su dauguma dėstytojų išties neformalus. Kreipiasi vieni į kitus kaip į bičiulius, su kai kuriais studentais drauge leidžia laisvalaikį. Taip pat yra sukurtos grupės feisbuke, kuriose dėstytojai dalinasi informacija, naudingomis nuorodomis.

Pamenu, kai tik prasidėjo studijos, mus vežėsi į žirgų lenktynes, aš prieš tai niekada jose nesilankiau. Labai stebino, kad kitą dieną dėstytojai klausinėjo studentų, kas laimėjo statymuose. Aš, ką tik baigusi mokyklą, net negalėjau pagalvoti, kad čia deramas dalykas – dalyvauti lažybose ir apie tai diskutuoti su dėstytojais.

Kas studijose patiko labiausiai?

Patiko viskas. Jeigu nebūtų atsiskaitymų, galėčiau mokytis ir mokytis. Labai vertinu universiteto suteiktas galimybes: savanoriavome tokiuose renginiuose kaip Robbie Williams, The Rolling Stones, The Spice Girls koncertai, UK geriausių sportininkų apdovanojimai. Alumnai dirba kompanijose, kurios organizuoja tokio masto renginius, tad studentai turi galimybę padirbėti aukščiausio lygio renginiuose. Žinau, kad dabar ketinama vežtis studentų ir į Japonijoje vyksiančias olimpines žaidynes.

Studijų metais teko ir pakeliauti. Pabuvojau Dubline, Vokietijoje, Olandijoje, vykau savaitei į Honkongą, o didžiąją dalį kelionių išlaidų padengė universitetas.

Teko atlikti ir praktiką. Kaip gavai šią darbo vietą ir kokios naudingos patirties įgijai?

Po antrų studijų metų galima atlikti metus trunkančią praktiką, ji nėra būtina, tačiau iš apytiksliai 200 studentų kurso apie 40 žmonių praktikavosi įvairiose įmonėse. Tarp jų – ir labai žinomose, tokiose kaip „Porsche“, „Mini Cooper“, futbolo klubuose ir pan. Praktikos vietą mes turėjome susirasti patys, tačiau universitete yra tokia įdarbinimo komanda, kuri padeda tinkamai parengti CV, veda mokomuosius interviu, moko atlikti atrankos testus, duoda kitų patarimų.

Aš praktiką gavau paskutinę minutę. Universitete paskelbė, kad ieško dviejų žmonių – renginių ir marketingo asistentų, mat universiteto verslo mokykla šventė 50 metų sukaktį. Šios pozicijos buvo visiškai naujos. Kadangi tuomet kaip tik buvau grįžusi į Lietuvą, darbo interviu vyko nuotoliniu būdu – per „Skype“.

Nors ir buvo didžiulė atranka, labai džiaugiuosi, kad pasirinko mane – nepaisė tautybės, bet žiūrėjo į patirtį. Kita studentė, kolegė, buvo iš Ispanijos.

Praktika buvo pilnai apmokama, dirbdavome kiekvieną dieną nuo 9 iki 17 val., bet dažnai ir vakarais bei savaitgaliais. Pirmus praktikos mėnesius dirbome labai intensyviai, grįždavome namo tik miegoti.

Įdomu, jog tada pasikeitė santykis su dėstytojais, tapome kolegomis – dažniau jie manęs prašydavo ko nors, nebe aš.

Su ledo ritulio komanda. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie įdomiausi ir įsimintiniausi renginiai, kuriuos organizavai ar prisidėjai prie organizavimo?

Man labai patinka sporto renginiai. Kadangi universitetas bendradarbiauja su profesionalia Coventry Blaze ledo ritulio komanda, mums teko suorganizuoti paskutines sezono varžybas, kuriose reklamavome verslo mokyklos 50-metį. Mano filmuotą vaizdo įrašą rodė per didžiulį ekraną arenoje, kurioje buvo apie 4 000 žmonių. Mes visiškai rūpinomės šio renginio rėmimu – darėme plojimui skirtą atributiką, kurioje irgi puikavosi mano daryta nuotrauka, pardavinėjome atributiką, žaidėjai buvo su mūsų vardiniais marškinėliais – 50 metų verslo mokyklai.

Susipažinome ir su komanda, po to su jais labai susibičiuliavome. Tekdavo eiti ir į komandos rėmėjų renginius.

Pats didžiausias suorganizuotas renginys – Gala vakarienė, į kurią kvietėme visus studijavusius per 50 metų šioje verslo mokykloje. Coventry katedroje susirinko virš 200 žmonių, su daug kuo susipažinome, gavome teigiamų atsiliepimų.

Nors streso organizuojant šią iškilmingą vakarienę tikrai netrūko – iš darbo išėjo vadovė, palikusi visus organizacinius rūpesčius mums. Buvome studentės, bet dirbome nestudentiškai. Per vienerius praktikos metus pasikeitė net 4 vadovai.

Gerdos filmuotas vaizdo įrašas, skirtas paminėti ledo ritulio komandos ir vietos verslo mokyklos bendradarbiavimo 50-metį:

Kokia didžiausia praktikos nauda?

Praktika davė labai daug, tai buvo naudinga patirtis, kurios metu įgijau labai daug pasitikėjimo. Be to, gavau daugybę kontaktų. Vėliau taip tapau ledo ritulio komandos antra oficialia fotografe.

Vienas svarbiausių dalykų šiame darbe – kontaktai. Svarbu ne ką žinai, o ką pažįsti – kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikini.

Tačiau tu neapsiribojai vien studijomis ir praktika...

Iš tiesų, galėčiau išskirti keturių skirtingų tipų veiklas. Nuo pirmų metų pradėjau dirbti Coventry katedroje renginių asistente, ten buriasi veikliausi miesto žmonės. Kai galiu, ir vyksta renginių, dirbu ten.

Taip pat esu laisvai samdoma fotografė. Iš pradžių tai darydavau nemokamai, nes norėjau, kad mano darbus pamatytų. Tačiau jau oficialiai fotografavau vienus iš didžiausių miesto renginių, tokius kaip eglutės įžiebimo šventė, maisto festivalis.

Universitete įamžindavau sporto komandas. Buvau ir ledo ritulio komandos antra oficiali fotografė. Kadangi arenoje tenka dirbti be jokių apsaugų, tai sąlygos ganėtinai ekstremalios, iš pradžių įžengus užplūdo adrenalinas, o po to pripratau. Džiaugiuosi, kad mano nuotraukas teigiamai įvertino daugybė komandos gerbėjų, taip pat ir žaidėjų. Grįžusi į Lietuvą gavau akreditaciją fotografuoti futbolo varžybas, kuriose žaidė Lietuvos ir Liuksemburgo futbolo rinktinės.

Be fotografavimo dar dirbu gatvės maisto renginiuose bei festivaliuose. Gatvės maisto kultūra Anglijoje labai populiari, ir nors darbas yra labai nelengvas, džiaugiuosi galimybe pamatyti daugiau šalies miestų bei aplankyti daugybę renginių. Festivaliai vyksta labai skirtingose Anglijos vietose.

Na ir baigusi praktiką taip pat pradėjau dirbti kaip studentų ambasadorė universitete.

Pasirodymas su choru. Asmeninio archyvo nuotr.

O ar lieka laiko laisvalaikiui? Ką dar mėgsti veikti?

Mano noras yra kiekvienais metais išbandyti ir pradėti daryti ką nors naujo. Pirmais metais aš pradėjau mokytis groti saksofonu, žaidžiau tinklinį. Antrais metais pradėjau žaisti tenisą.

Praėjusiais metais žaidžiau riedučių derbio komandoje (angl. roller derby). Tai kažkas panašaus kaip regbis ant riedučių, žaidžiau visus metus ir netgi gavau apdovanojimą kaip perspektyviausia nauja žaidėja. Tačiau atsisakiau šio sporto, nes kiekvieną kartą prieš treniruotę galvodavau, kad ko nors nesusilaužyčiau.

Pernai pradėjau mokytis ispanų kalbos, šiemet – lankyti akrobatinius užsiėmimus su lanku (angl. aerial hoop). Pastarosios veiklos man labai patinka ir jas norėčiau tęsti.

Žinoma, savęs neįsivaizduoju be dainavimo. Lankau chorą, neseniai turėjome ir iškilmingą 10 metų choro jubiliejaus renginį teatre. Vandenlenčių sportu žavėjausi jau seniai, tačiau, tik gan neseniai teko pačiai išbandyti, buvau stovykloje, kur pramokau skrieti su lenta ant vandens. Didžiąją dalį atostogų Lietuvoje taip pat praleidau vandenlenčių parke.

Jeigu būtų aukso medalis už savanorystę, tikriausiai tave reikėtų juo papuošti. Ar esi suskaičiavusi savo savanorystės renginius? Kur įžvelgi savanorystės naudą?

Kažkada pagalvojau, kad reikėtų suskaičiuoti, bet kai pradėjau, galvoju, kad vis dėlto ne (juokiasi – aut. past.). Man netgi universiteto įdarbinimo komanda patarė išsiimti iš CV šią skiltį, nes joje niekas nebetelpa, ir užtenka mano mokamos darbo patirties.

O savanorystės nauda yra ne tik patirtis ir žinios, bet neabejotinai ir pažintys, visi kontaktai. Pavyzdžiui, šiais metais vienas darbdavys mane prisiminė iš praėjusių metų savanorystės, taigi, jeigu aš nueičiau į darbo pokalbį ten, mane greičiausiai atsimintų ir turėčiau pranašumą.

Gala vakarienė:

Ar manai, kad veiklumas – tavo genuose?

Greičiausiai, netgi mano močiutė vasarai išvažiavo slaugyti kitą senolę Vokietijoje, juk galėtų ramiai leisti laiką čia, Lietuvoje.

Man nesunku būti vienoje vietoje, bet toje vietoje reikia daryti daug. Aš galvoju taip, kad viskas, kuo aš užsiimu, yra šiek tiek susiję su renginiais. Jeigu reikėtų makiažo meistro, esu baigusi makiažo kursus, reikia fotografo – man nėra problemos, jeigu reikia pasirodančio – aš pati ant lanko pasisuku (juokiasi – aut. past.). Iš visko gali padaryti galimybę, bet ne problemą.

O ar matai Lietuvą savo ateities planuose?

Matau, bet kol kas dar nemanau, kad turiu pakankamai patirties. Aš nelabai įsivaizduoju, kur norėčiau būti, noriu pabaigti metus truksiančias magistro studijas ir dar daugiau pakeliauti. Nors Coventry geras miestas studijuoti ir džiaugiuosi, kad gerai jį žinau, norėtųsi ten, kur dar daugiau kultūros. Londonas galbūt būtų per didelis, nes didelį laiko „suvalgo“ atstumai.

Renginių organizavimu susidomėjai nuo paauglystės. Kokia tavo svajonių darbo vieta?

Jau 14-kos metų turėjau idėją ir norėjau suorganizuoti renginį, tačiau dėl amžiaus buvo gan sudėtinga. Bet jau būdama 15-os su portalo „Mano Gargždai“ pagalba suorganizavau jaunimo renginį, tada pradėjau „Open Mic“ renginių ciklą „Lijo“ restorane ir daugelį kitų, man patiko tokia veikla ir pradėjau svarstyti apie studijas šioje srityje.

O dėl svajonių darbo, bandau dar išsiaiškinti. Manau, jog nenorėčiau sėdėti vienoje renginių organizacijoje. Nebent būtų kitokia organizacija. Taip pat kol kas nenorėčiau apsiriboti tik renginiais. Labiau norėčiau dirbti mažesnėje kompanijoje, kur prie daug ko galėčiau prisidėti. Žinoma, ir savo verslą sukurti būtų labai šaunu, tik dar reikia labai daug patirties ir pažinčių.

Alumni ir Community Day renginys. Vienas paskutinių organizuotas praktikos metu:

Kas Lietuvoje tau labiausiai patinka?

Čia labai gera grįžti, susitikti su visais draugais. Nors prabėgo 4 metai, atrodo ir nėra daug kas pasikeitę, bet ir yra. Viskas juda labai į priekį, vyksta labai aukšto lygio renginiai, pavyzdžiui, teko matyti „Red Bull“ vandenlenčių varžybas. Iš tos pusės, kurią aš matau, mūsų Lietuvos vardas skleidžiamas labai pozityviai.

Asmeninio archyvo nuotraukos: