Pasak Eduardo Balsio libreto, jai lemta tapti „Žilvino, Baltijos jūros karaliūno, žmona“. Pagrindinį Eglės vaidmenį naujame Martyno Rimeikio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ kurianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina Julija Stankevičiūtė teigia, jog pati, kaip ir Eglė, gyvena atvira pasauliui širdimi.

Porą sezonų LNOBT trupėje šokanti J. Stankevičiūtė šįmet buvo pripažinta šio teatro Baleto viltimi. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose, vykusiuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane. Įpusėjo klasikinio šokio bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Rugpjūčio 16 ir 17 dienomis į premjerą Palangos koncertų salėje žiūrovus kviečianti „Eglė žalčių karalienė“ šokėjai – jau trečias M. Rimeikio statomas spektaklis. Anksčiau jaunoji balerina šoko šio choreografo spektakliuose „Procesas“ (2017) ir „Dienos, minutės“ (2019).

Jau mėnesį vietoj ramių atostogų plušate repeticijose Klaipėdoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Negaila trumpos, pro šalį skubančios lietuviškos vasaros?

Pasibaigus sudėtingam sezonui Vilniuje, buvo pagundų nustumti visus reikalus į šoną ir pagaliau pailsėti. Bet negalėjau išmesti iš galvos, kad tokie vaidmenys ir tokios galimybės kasdien nesimėto, ypač man, tik pradedančiai savo kelią scenoje. Čia, Klaipėdoje – kita aplinka, kita trupė, kiti vėjai... Žuvėdros kasryt „dainuoja“ po langais. Gal tikri klaipėdiečiai šypsosis, bet man jų „dainos“ gražios ir dar nepabodo.

O nuotaikų būna įvairių. Kai repeticijoje nuovargis ima viršų, o koks nors šokio elementas niekaip nepavyksta, kartais supykstu ant savęs, pradedu pati save kaltinti. Bet greit ir atsileidžiu pagalvojusi, kad išgyvenu laikotarpį, kurį ateityje turbūt prisiminsiu kaip vieną gražiausių ir šviesiausių gyvenime.

Jau porą metų šokate LNOBT baleto trupėje. Ar teko pasirodyti dabartiniame šio teatro „Eglės žalčių karalienės“ pastatyme, kurtame jauno britų choreografo George‘o Williamsono?

Vilniuje tik kartą šokau „Eglės žalčių karalienės“ kordebalete jūros pasaulio scenoje, tad mano sąlytis su šiuo pastatymu labai fragmentiškas. Kaip žiūrovė esu mačiusi šį spektaklį, bet tuomet jis manęs ypatingai nepalietė.

Kuris iš dviejų to paties veikalo pastatymų, jūsų nuomone, bus iliustratyvesnis?

Martyno pastatymas aiškesnis savo vidine logika, bet tikrai ne iliustratyvesnis. Šio choreografo kūrybinis braižas tuo ir įdomus, jog jam pavyksta daug pasakyti nieko pernelyg tiesmukai nerodant. Ir kartu kiekvienas judesys jo spektaklyje įgauna prasmę. Eglės linija labai spalvinga, besikeičianti viso spektaklio metu, todėl repetuodami vis dar ieškom tikslesnės personažo išraiškos.

Ar besąlygiškai visais pasitikinti Eglė Jums pačiai neatrodo naivi?

Iš vienos pusės galima tai vadinti naivumu, iš kitos – meile pasauliui, ypatingu jaunatvišku nuoširdumu. Suprantu, kad susikaupus nuoskaudoms žmonių nuoširdumas dažnai pradingsta: retas išsaugo pasitikėjimą gėriu. Susikuriame sau apsaugos ratą, į kurį bet ko lengvai neįsileidžiame.

Aš taip pat turiu nusivylimo baimių, bet juk norisi išgyventi gražius jausmus, kiek nuoskaudų jie vėliau besuteiktų. Stengiuosi gėrio ieškoti netgi ten, kur galbūt jo nevertėtų ieškoti.

Bet juk Eglės likimas galiausiai susiklosto tragiškai...

Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo.

Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai. Juk ir gyvenime taip dažnai nutinka... Paversdama vaikus medžiais, manau, Eglė ne nubausti juos siekė, o darė tai iš meilės, norėdama kartu su jais būti arčiau gamtos – arčiau savojo Žilvino.

Kokias knygas skaitote dabar? Ar po repeticijų nuvirsti su knyga ant lovos – tinkamas poilsis išvargintiems šokėjų raumenims?

Ne tik kūno, bet ir proto raumenims. Pastaruoju metu man psichologinė literatūra pakliūva po ranka, nors anksčiau skaitydavau romanus. Vis grįžtu prie Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais“ apie moteriškus archetipus ir savęs pažinimą. Būna, kad skaitydama sugaunu save jau kelias minutes galvojančią apie darbą, mokslus ar šiaip gyvenimą, bet kai pavyksta mintis visiškai perjungti – tada knyga tikrai puikus poilsio būdas.

Dar prieš tapdama LNOBT balerina stažavotės Strasbūro trupėje „Ballet du Rhin“, gavote pasiūlymą joje likti, tačiau juo nepasinaudojote. Kodėl?

Taip, išties gavau tuometinio šios trupės vadovo Ivano Cavallari kvietimą po 2015 m. rudenį Prancūzijos mieste Grase vykusio tarptautinio baleto konkurso. Stažavausi Strasbūre šešias savaites, šokau itin moderniame „Spragtuko“ pastatyme, kokio niekur kitur nesu mačiusi. Patirtis buvo įdomi, tačiau ši trupė stato vien neoklasikinius ir šiuolaikinius spektaklius, o tai reiškia, kad joje likusi neturėčiau galimybės šokti klasikos. Man patinka šiuolaikinis šokis, tačiau visiškai atsisakyti klasikinių pastatymų nebuvau pasirengusi.

Neseniai „Kūrybiniame impulse“ pristatėte savo pačios kurtą choreografinę miniatiūrą „daug, vėlu, toli, nėra“, kurią kritikai pripažino vienu iš sėkmingiausių šiųmetinio projekto bandymų. Ar ketinate toliau žengti šiuo keliu?

Choreografinė kūryba mane visuomet žavėjo. Jeigu atsiras minčių, kurios jau dabar po truputį kaupiasi, jeigu jos neišgaruos iki kito pavasario, o priešingai – sustiprės, norėčiau ir toliau mėginti. Nes buvo labai įdomu dirbti su kitais šokėjais. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kompozicijų vakaruose pati sau statydavau kompozicijas, bet tada viskas paprasčiau – juk žinau savo kūną ir tai, ką noriu išreikšti. Kurti šokį kitiems šokėjams – įdomiau, nes turi pajausti juose slypinčias galimybes, išmokti tiksliai perteikti savo mintis ir sumanymus.

„Kūrybinio impulso“ žiūrovai jau įžvelgė jūsų choreografijoje „rimeikiškų“ bruožų. Ar iš M. Rimeikio mokotės sąmoningai?

M. Rimeikio kūryba mane stipriai inspiruoja, todėl kad ir kaip stengiausi ieškoti savos judesių kalbos, nepavyko nuo įtakos visiškai atsiriboti. Nenuostabu – išorės autoritetai mus formuoja. Vėliau kalbėjomės apie tai su Martynu: jis džiaugėsi, kad kažką iš jo perimu.

Su kuriais choreografais, be M. Rimeikio, jums yra tekę dirbti?

Su prancūzu Manueliu Legris, LNOBT stačiusiu Adolphe'o Adamo baletą „Korsaras“. Buvo įpusėjęs mano pirmasis sezonas teatre, repetavau Odaliską ketvirtoje ar penktoje šokėjų sudėtyje ir nedėjau jokių vilčių pasirodyti premjeroje. Bet mačiau, kaip užsivedęs repeticijose dirba pats M. Legris, kaip tiksliai jis jaučia tai, ką daro. Net jei būdavau be galo pavargusi, neišsenkanti choreografo energija vis tiek įkvėpdavo šokti... Galiausiai nutiko taip, kad jo valia pasirodžiau viename iš premjerinių „Korsaro“ spektaklių.

Kokie scenos debiutai Jūsų laukia netrukus prasidėsiančiame sezone?

Spalį vaikiškame balete „Čipolinas“ pirmąkart šoksiu Ridikutę, o žiemą – pagrindinę „Spragtuko“ veikėją Mari. Šį vaidmenį galėčiau pavadinti svajonės išsipildymu, nes vaikystėje „Spragtukas“ man atrodė kaip balerinos karjeros viršūnė. Nuo Piotro Čaikovskio muzikos jau tada šiurpuliukai po oda bėgiodavo...

Jeigu jau apie tai prakalbome: kas „kaltas“, kad pasukote nelengvu baleto keliu?

Pirmąsias pamokėles gavau šokio užsiėmimuose viename sostinės vaikų darželyje. Jiems vadovavusi pedagogė pastebėjo mano muzikalumą, nevaikiškai rimtą požiūrį ir rekomendavo tėvams leisti mane į „Minimūzą“ – parengiamąją Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasę. Ją baigusi, patekau į šios mokyklos baleto skyrių ir taip, niekur neišsukdama, pamažu artėjau prie profesionalios scenos.

Net negalėčiau pasakyti, kad tapti balerina buvo mano sąmoningas noras ar susikurta svajonė – tiesiog ėjau ta kryptimi pernelyg daug nemąstydama. Bet jausmas toks, kad taip ir turėjo viskas nutikti. Esu laiminga, kad atsidūriau ten, kur dabar esu.