Jau tradicija tapo, kad rugsėjo pradžioje pasikartojame lietuvių kalbos taisykles, – nes ir proga yra tam tinkama – rugsėjo 8-oji – Tarptautinė raštingumo diena. Raštingumas – tai ne vien gebėjimas sudėlioti nosines ir kablelius, bet ir taisyklingas linksnių, gramatinių formų, terminų vartojimas. Šiemet rugsėjo 16 d. 13.30 val. Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje seminarą „Politikų ir žiniasklaidos kalba – susisiekiantieji indai“, kuris bus transliuojamas ir visuose bibliotekos filialuose, ves Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro „Gimtosios kalbos“ žurnalo red. grupės vedėja vyr. redaktorė, Lietuvių kalbos draugijos valdybos sekretorė Rita Urnėžiūtė.

Ar dar atsimenate tuos laikus, kai Sąjūdžio laikų debatuose madingiausi žodžiai buvo pliuralizmas ir koncepcija? Pasigavę iš televizijos ir radijo laidų, tokius ir panašius naujų laikų terminus visi linksniavo ir vietiniuose sambūriuose. Šiandien jie mūsų kalboje jau daug retesni. Tokie vienu ar kitu metu išpopuliarėjantys žodžiai ar posakiai – kalbos mados reiškinys. Kas diktuoja kalbos madas ir kokie reiškiniai dažniausiai tampa madingi? Kai kam pasakymai „panelinė diskusija“, „pilotinis projektas“, „šiandien dienai... projektas neužbaigtas“, „kad užbaigti darbus, reikia keisti rangovą...“ – puikūs, patrauklūs, įtaigūs. O gal kaip tik taip įtvirtinamos klaidos, kurios lyg kinivarpos ardo kalbos sistemą? Kaip prie tokių reiškinių plėtros prisideda politikai ir žiniasklaida ir ką tokia kalbos vartosena sako apie pačius vartotojus?

Gerbiama Rita, kaip formavosi Jūsų kalbinė klausa? Kas ir kaip paskatino rinktis lituanistiką?

Kalbinę klausą arba, sakyčiau, nuojautą, nuovoką, turim visi, tik kiekvieno ta klausa ar nuovoka formuojasi savaip. Man taip nutiko, kad anksti supratau, jog žmonės kalba skirtingai. Augau Joniškyje, grynatarmių šiaurės vakarų aukštaičių šeimoje. Nors, kai pagalvoji, ne tokių ir grynatarmių: senelis, mamos tėvukas, buvo tikras zanavykas iš Paluobių parapijos, vakarų aukštaičių kauniškių šnektos atstovas. Niekada nekalbėdavo joniškietiškai kaip mes – su atitrauktiniais kirčiais ir sutrumpėjusiom galūnėm, bet ir nesišaipydavo iš mūsų šnektos. Mamos seserys ištekėjo už kelmiškių, mamos brolis vedė kuršėniškę. Atvežti pas senelius, mudu su broliu pastatydavom ausis, išgirdę pusbrolių ir pusseserių šyns, pyns, jūds, bet, kelias savaites pasisvečiavę, mūsų žemaičiukai sujoniškėdavo, taigi nugalėdavo močiutės gimtoji šnekta.

Apie lituanistikos studijas pirmoji prakalbo mano lietuvių kalbos mokytoja Vlada Mačiulytė. Buvau gal šeštoj klasėj, pareina tėvai iš miesto ir pasakoja: „Susitikom gatvėj tavo mokytoją, pasisveikino, susistabdė ir sako: Tą vaiką ti laiskit į lietuvių kalbą!“ Mokytoja, būdama ne pamokoje, kalbėdavo tarmiškai, taip ir skamba ausyse jos žemas balsas, ypatingos intonacijos. Ne viena proga išlenda iš atminties koks nors taiklus jos pasakymas. Apskritai apie Joniškio „Aušros“ gimnazijos lituanistus Vladą Mačiulytę, Reginą Šimkuvienę, Praną Samulionį, kitus mokytojus, tuometinę mokyklos dvasią būtų ilga kalba – galėčiau prišnekėti kelis puslapius.

Kaip mokytoja pasakė, taip ir įvyko. Ne iškart paklusau tam patarimui, buvo visokių svajonių ir dvejonių, bet nugalėjo lituanistika. Vilniaus universitete mums dėstė – ir už tai turim būti dėkingi likimui – Jonas Balkevičius, Aleksas Girdenis, Evalda Jakaitienė, Vytautas Mažiulis, Adelė Laigonaitė, Aldona Paulauskienė, Jonas Palionis, Juozas Pikčilingis, Aldonas Pupkis, Vincas Urbutis, Regina Venckutė, Zigmas Zinkevičius. Kad yra toks darbas – redagavimas, sužinojom iš Kazimiero Juozo Ambraso SJ ir anglistės Auksės Mardosaitės. Pirmąsyk pamačiusi Auksę Mardosaitę negalėjau patikėti: čia ji, čia tikrai ji, kurios pavardė parašyta Pamelos Trevers (Pamela Travers) knygose apie Merę Popins, pačioje pabaigoje? Tas knygas taip mėgau, kad perskaitydavau viską iki paskutinės eilutės: kas vertė, kur spausdino, kada pasirašyta spaudai. Auksės Mardosaitės vertimo ir redagavimo pratybos buvo tikroji praktinio kalbos darbo pamoka: ieškoti kuo tikslesnio žodžio, lipdyti kuo sklandesnį sakinį, mėginti iš kolegų išverstų sakinių sudėlioti paskaitomą pastraipą. O dar – prisiminus Aldono Pupkio paskaitas – galvoti ir apie kalbos taisyklingumą.

Jūsų profesinė veikla jau ilgai tęsiasi „Gimtosios kalbos“ žurnale. Kokius tikslus kelia šis žurnalas ir kam jis skirtas? Ar užtenka, Jūsų nuomone, šiuo metu lituanistikos periodinių leidinių tiek specialistams, tiek plačiajai visuomenei? Ar viskas jau galutinai persikėlę į internetą? Gal tai gerai?

„Gimtosios kalbos“ redakcijoje dirbu nuo 1988 m. Anuo metu šis leidinys vadinosi „Mūsų kalba“, jį leido Vilniaus universitetas, vyr. redaktorius buvo Aldonas Pupkis. 1989 m. atkūrus Lietuvių kalbos draugiją, nutarta atgaivinti prieš karą Lietuvoje, o po karo JAV leistą „Gimtosios kalbos“ žurnalą. „Mūsų kalbos“ leidinys buvo pertvarkytas į „Gimtosios kalbos“ žurnalą. Iki 2000 m. „Gimtajai kalbai“ vadovavo Aldonas Pupkis. Nuo 2000 m. žurnalą leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Redakcijoje dirbam dviese, maketavimo ir apipavidalinimo reikalus prižiūri du kitos redakcijos darbuotojai.

„Gimtoji kalba“ yra kalbos populiarinamasis leidinys. Jis išeina kas mėnesį, yra skirtas skaitytojams, kurie nori sužinoti, kaip kalbininkai vertina įvairius vartosenos reiškinius ir ko atranda tirdami lietuvių kalbą, taip pat tiems, kurie domisi kalbiniu gyvenimu Lietuvoje: kalbos renginiais, kalbos mokslo ir praktikos leidiniais. Pasižvalgom ir į užsienio kalbinį gyvenimą, baltistikos ir lituanistikos centrų veiklą kitose šalyse. Panagrinėjam lietuvių autorių ir verstinių kūrinių kalbą. Kartais pasijuokiam iš visokių kalbinių nesusipratimų.

Pastaruoju metu ne sykį teko girdėti pageidavimų išplėsti „Gimtosios kalbos“ tematiką ir skirti leidinyje daugiau vietos mokyklinei lituanistikai. Mėginsim nuo 2020 m. į šiuos pageidavimus atsiliepti.

Tęstiniai ar periodiniai lituanistikos leidiniai – tai lašas visoje lietuviškos spaudos jūroje. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos biuletenyje „Lietuvos spaudos statistika“ skelbiama, kad 79 proc. Lietuvos žurnalų rinkos užima plačiajai visuomenei skirti žurnalai, 21 proc. – specialieji. Plačiajai visuomenei skirti žurnalai sudaro 99 proc. bendro žurnalų tiražo, specialieji – 1 proc. bendro žurnalų tiražo. Tai 2017 m. duomenys, vargu ar kas labai pasikeitę ir dabar. Lituanistikos leidiniai – tarp tų 21 proc. specialiųjų žurnalų ir tarp 1 proc. bendro žurnalų tiražo. Tokia statistika.

Kalbos mokslo žurnalų Lietuvoje, sakyčiau, pakanka (bent man), ne visada spėju jų visų naujienas apžiūrėti. Ar leisti kalbos mokslo žurnalus tradiciniu spausdintu pavidalu, ar skelbti juos tik internete? Geriausia, jei yra abejaip ir žmonės gali pasirinkti, kuriuo pavidalu skaityti. O šiaip ačiū už klausimą. Būtų įdomu patyrinėti, kuriuos kalbos žurnalus skaito, pavyzdžiui, kalbos tvarkytojai ar mokytojai lituanistai.

Kurios kalbos tyrimų sritys Jums artimiausios?

Dirbant „Gimtojoje kalboje“ reikia domėtis visomis kalbos mokslo ir praktikos sritimis. O sau įdomiausias netyčia paminėjau pradžioje: tarmių tyrimai, vertimo ir redagavimo problemos, vaikų literatūros kalba. Dar labai įdomu Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai Lietuvoje ir svetur.

Pas mus Jūs vesite seminarą apie politikų ir žiniasklaidos kalbos sąsajas. Tikimės, Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje ir visuose bibliotekos filialuose bus daug klausytojų ir dalyvių, dalyvaus ir vyresniųjų klasių mokiniai. Politikų ir žiniasklaidos kalba veikia mūsų visuomenės kalbą, o gal net mąstymą?

O gal mąstymas kalbą? Štai ir pradedam šnekėtis apie abipusę sąveiką… Pirmiausia reikia turėti ką pasakyti, paskui galvoti, kaip pasakyti. Jokie komunikacijos specialistai ir kalbų redaktoriai neišgelbės politiko, jei jam nelabai sekasi mąstyti ar jei jis nejaučia bendravimo situacijos. Kalba kiekviename žingsnyje mus išduoda: kas mes, kokie mes, su kuo tapatinamės, kam norime patikti, o politikus – ypač. Gerą politiką įsivaizduoju kaip profesionalų ir atsakingą žmogų, rimtai žiūrintį ne tik į savo darbą, bet ir į savo kalbą. Sakydama „atsakingas“, turiu galvoje žmogų, gerai išmanantį kalbos normas ir gerai jaučiantį kalbos vartojimo situaciją. Kitaip tariant, politikui, be profesinės kompetencijos, svarbu ir kalbinis, ir, jeigu taip galima pasakyti, komunikacinis raštingumas.

Jūs daug metų esate ir Lietuvių kalbos draugijos (LKD) valdybos narė. Kaip gyvuoja ši draugija dabar? Ar turi ši draugija ryšį su jaunąja karta kalbos tyrėjų, kurie perteiktų susidomėjimą ir sveiką, tikrą norą puoselėti savo kalbą jos jaunuosius vartotojus?

Pirmiausia džiaugiuosi, kad šį seminarą ir šį pokalbį suorganizavo vieno iš jauniausių LKD skyrių – Kalbos tvarkytojų skyriaus – pirmininkė Daiva Beliokaitė. Tik Jūsų skyrius neilgai pabuvo jauniausiu LKD padaliniu – dabar jauniausia yra birželį įsikūrusi Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ grupė (pirmininkė Dovilė Sailly).

LKD, vadovaujama prof. dr. Genovaitės Kačiuškienės, stengiasi šiuolaikiškai populiarinti kalbos dalykus. Labiausiai nusisekę yra du sumanymai: internetinė lietuvių kalbos viktorina, rengiama kasmet gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, ir Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai. Daugiau sužinoti apie šias iniciatyvas galima LKD paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Nauji veiklos būdai įtraukia ir naujų žmonių. Smagu nuvažiuoti į kokią mokyklą drauge su doktorante Agne Aleksaite – ji randa ką įdomaus papasakoti ir mokiniams, ir mokytojams. Prie LKD veiklos visada prisideda žodynininkė dr. Aurelija Gritėnienė. Kaip derinti mokslinį ir pedagoginį darbą su veikla draugijoje, verta pasimokyti iš naujosios Jurbarko skyriaus pirmininkės dr. Aušros Rimkutės-Ganusauskienės. Į LKD veiklą daug jaunimo, ypač skautų, įtraukia Kuršėnų skyriaus pirmininkė Vida Ragauskienė. Daug būtų galima pasakoti apie Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Kelmės skyrių renginius jaunimui ir su jaunimu. Trumpai tariant, bus kam dirbti ir po mūsų.

Tikimės, kad Jūsų seminaras bus įdomus ir įkvepiantis taisyklingai, raiškiai kalbėti ir rašyti!