Astronomai skelbia, kad šiemet per Jonines pilnatis bus išskirtinė – Mėnulis prie Žemės pilnaties metu taip stipriai šiemet nebepriartės. Pilnaties regimas vaizdas bus didžiausias šiais metais – maždaug  14 procentų didesnis nei įprastinės pilnaties ir apie 30 proc. ryškesnis.

„Supermėnulį“ galima bus matyti naktį iš šeštadienio į sekmadienį ir iš sekmadienio į pirmadienį.

Orai ilgąjį poilsio savaitgalį taip pat lepins.

Šeštadienį prie jūros bus 21–25 laipsniai šilumos, o vidurio Lietuvoje – 25–28 laipsniai.

Naktis iš sekmadienio į pirmadienį – Joninių naktis, kuomet liepsnos laužai ir miškuose ieškosime žydinčių paparčių – turėtų būti graži. Temperatūra daugelyje rajonų svyruos tarp 13-17 laipsnių šilumos. Lietaus nebus daug, ir jis pasirodys tik vietomis ir trumpas, gaivinantis.

Trumpomis birželio naktimis Saulė po horizontu leisis visai negiliai, tad vos tik užgesus vakaro žaroms, netrukus ims švisti ryto aušra. Šviesiame dangaus skliaute išbluks Paukščių Takas, pradings dauguma žvaigždžių, liks tik pačios šviesiausios.

Naktį - burtai

Nuo seno tikima, kad Joninių išvakarėse surinkti žolynai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį.

Joninių šventėje merginoms bus puiki proga išbandyti seną burtą – atsistojus prie šakoto medžio reikia vainiką mesti už savęs. Iš kelinto karto vainikas užkibs, už tiek metų ištekėsi.

Nuo senovės tikėta, kad kūrenant Jononių laužus padedama saulei, stabtelėjusiai aukščiausiame dangaus taške. Joninės – vienintelė lietuvių šventė, kurioje itin svarbią vietą užima ugnis. Tikėta, kad ji apvalo nuo piktųjų jėgų ir turi magiškų galių.

Rasa - deivės dukra

Birželio 24-ąją kalendoriai skelbia Rasų, Kupolės, Joninių šventę, tradiciškai švenčiamą išvakarėse  naktį iš 23-iosios į 24-ąją.

Kupolės šventės pavadinimas, manoma, yra atėjęs iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų.

Kupolė – mitinė būtybė arba deivė, palaikanti augmenijos augimą, vešėjimą. Rasa – Kupolės dukra, kuriai patikėtas augmenijos gaivinimas. Kupolės (Rasos) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė. Joninių pavadinimą šventė gavo gerokai vėliau, pagal katalikų bažnyčios liturgiją. Tai šv. Jono krikštytojo gimimo  šventė.

Tradicija šventinėmis apeigomis paminėti saulėgrįžą – pačią ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį labai sena.

Išlikę papročiai

Garsaus kraštotyrininko Balio Buračo knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ teigiama, kad nė vienos kitos šventės apeigose nėra tiek senoviškumo, burtų ir prietarų, kaip Joninių.

Pasak B.Buračo, Joninių apeigose atsispindi žilos senovės lietuvių gamtos garbinimo apeigos. Ugnies kūrimas ant kalnų, vainikų pynimas, jais būrimas, kaišymasis ir jų deginimas, vaikščiojimas naktį į upes maudytis, rūbų skalbtis ir daugybė kitų burtų ir prietarų nieko bendra neturi su krikščionybe.

Seniau Biržų apskrityje buvo paprotys Joninių naktį mergelėms eiti į upes, ežerus, vandenis maudytis, praustis, šukuotis ir apatinių rūbų skalbtis.

Tai mergelės darydavo tikėdamos, kad Joninių naktį, kai laumės maudosi, vanduo turįs nepaprastą galią žmogaus jaunystei ir skaistumui. Tikėta, kad Joninių naktį vandens apeigas atlikusios mergelės greičiau ištekės.

Burdavo dėl ūkio

Kiti Joninių nakties burtai ir tikėjimai – praktiškesni. Į degančius Joninių laužus buvo metamos iš javų laukų išrautos piktžolės, kad dėl to jos išnyktų visuose laukuose. Kad kurmiai neraustų pievų, į jas Joninių naktį berdavo vieškelio žemių.

Dzūkijoje Joninių vainikais buvo šeriamos karvės, tikint, kad po tokių vaišių jos duosiančios daugiau pieno.

Pasak B.Buračo, Pietų Lietuvoje yra paprotys Joninių žolėmis kaišyti namų pastoges, visokius plyšius, pro kuriuos vaikščiojančios laumės ir piktos dvasios. Nuo Joninių žolių jos esą nusvylančios nagus ir negrįžtančios.

„Nuo seniausių laikų mūsų žmonės tiki, kad jonažolės ir visokios vaistažolės tinka ligoms gydyti ir kitiems visokiems gyvenimo reikalams tik tokios, kurios yra surinktos dar prieš Jonines, o ypač, Joninių dieną“, -  rašoma senovės papročius nusakančioje B.Buračo knygoje.

Surinko burtus ir prietarus

B.Buračas pateikia visą sąrašą Joninių burtų ir prietarų, surinktų iš įvairių Lietuvos vietų. Įdomesnius cituojame.

„Jei nori, kad strazdanos nuo veido pranyktų,  reikia Joninių vakarą rugių rasa nusiprausti. Jei per Jonines uodus muši, tai vietoj vieno užmušto dešimt pribus. Joninių vakarą reikia nusipinti vainiką iš dvylikos spalvų ir dvylikos gėlių. Užsidėjus jį ant galvos, reikia eiti miegoti, tada sapne galima pamatyti būsimąjį bernužėlį.  Kad laukuose ar daržuose neaugtų piktžolės, nuogas turi Joninių rytą jas išrauti ir atbulai pasodinti.“

Mokslininkas Jonas Balys dar daugiau Joninių papročių ir burtų pateikia savo knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“.

„Reikia prisirinkti šv.Jono naktį butelį šv.Jono kirmėliukų (jonvabalių) ir užpilti vandeniu. Vėliau tuo vandeniu nusiplovęs rankas kurią tik merginą pasveikinsi, ta pamylės“, - buvo tikima Veliuonoje.

„Nuo niežų ir visokių vočių pagelbsti, kai šv.Jono ryte rasoje išsimaudai: reikia riedėti pievon atsigulus, kaip kamuoliui“,  - toks tikėjimas užrašytas Švenčionyse.

„Kas šv.Jono naktį anksti eina gulti, tam nesiseks visu metus“, - tikima Alantoje.

„Šv. Jono naktį reikia numesti į šulinį du kuzuliukai kvietukų: vienas rūtų, antras baltųjų dobilėlių ir vienas vienam šulinio pakraštyje, kitas kitame. Jei per naktį jie sueina krūvon, tai ištekėsi už to, apie kurį galvojai juos nešdama šulinin“, - buvo tikima Taujėnuose.

„Šv.Jono naktį reikia apsiberti kanapėmis ir miegoti tiktai lauke, - ką tada susapnuosi, tai taip ir bus“, - toks burtas užrašytas Panevėžyje.

„Šv. Jono vakare einant gulti, reikia po lova pastatyti lėkštę su vandeniu ir į vandenį įmerkti šiaudą,  tuomet ką naktį sapnuosi, tas tikrai įvyks“, - tikėta Šeduvoje.

„Jono naktį turi ištraukti vis po du ramulių lapuku: kad vienas palieka, tai nepadarys vestuvių, kad du – padarys“,  - toks tikėjimas užrašytas Priekulėje.