Nuo smurto savo šeimose nukentėję gyventojai, kurių daugumą sudaro moterys, susiduria su daugybe kliūčių ieškodami pagalbos ar ją priimdami, tačiau teigiamų jausmų patiria, jeigu bent vienoje grandyje susiduria su empatišku ir palaikančiu valstybės institucijų darbuotojų požiūriu.

„Aš bendravau su keletu tyrėjų. Su viena tyrėja, tai po šiai dienai galiu pasakyti, kad ją prisimenu, net, sakiau, pasimelsiu ir tai padariau, nes tai tas žmogus, kuris supranta, kad tau yra labai baisu ir labai labai blogai“, – tyrimo metu sakė viena iš smurto aukų.

Tačiau tyrimas atskleidžia, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar lieka aštria Lietuvos problema: valstybės institucijos ne visuomet geba kalbėtis tarpusavyje, nukentėjusiems trūksta aiškios informacijos, kur galima kreiptis pagalbos, smurtą patyrę neįgalieji yra informaciniame vakuume, vyrauja pranešimai tik apie fizinį smurtą ir tai rodo, kad ekonominis, psichologinis ar seksualinis smurtas gali būti sunkiau atpažįstamas.

Pastebima, kad Lietuvoje nevyksta nuosekli ir visaapimanti smurto prevencija, ypač švietimo srityje, pasiekiančioje jaunąją visuomenės kartą, sveikatos specialistai nemato savo vaidmens suteikiant informaciją ar pagalbą nukentėjusiems nuo smurto, o žiniasklaidoje matomas vaiko teisių apsaugos darbuotojų įvaizdis kartais nugąsdina moteris kreiptis pagalbos, nes mamos baiminasi, jog bus laikomos kaltos dėl saugios aplinkos neužtikrinimo vaikui.

Tokios išvados paaiškėjo mokslininkėms Giedrei Purvaneckienei, Vitai Venslovaitei, Irenai Stonkuvienei ir Rūtai Žiliukaitei įgyvendinant trejų metų trukmės Europos socialinio fondo finansuojamą projektą „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba ir bendradarbiavimas“ bei atlikus kokybinį tyrimą, kurio metu buvo padaryti pusiau stuktūruoti tiesioginiai interviu su 21 smurtą patyrusiu žmogumi ir 13 smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto aukoms ekspertų.

Tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip veikia nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių gyventojų apsauga, kokia pagalba pasiekia aukas, kaip užtikrinamas valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas, kokiu mastu vyksta smurto artimoje aplinkoje prevencija. Kartu mokslininkai pateikė savo rekomendacijas.

Kliūtys, trukdančios priimti ir suteikti pagalbą

Tyrėjai vertino keletą aspektų: teisės aktus, kurie reglamentuoja pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, pačios pagalbos prieinamumą, efektyvumą ir kokybę, smurtą šeimose prieš neįgaliuosius, valstybės institucijų bendradarbiavimą bei smurto artimoje aplinkoje prevenciją.

Ekspertai teigiamai įvertino ir revoliuciniu vadino sprendimą smurto šeimose bylose privatų kaltinimą pakeisti valstybiniu, tai reiškia, kad nukentėjęs asmuo neturi rašyti skundo – aukos interesams atstovauja valstybė. Šis sprendimas Lietuvoje buvo priimtas 2011 metais. Bet apskritai pastebima, kad pagalbos nukentėjusiems kokybę lemia ne tik geri teisės aktai, bet ir tinkamas jų pritaikymas ir įgyvendinimas.

Ekspertų vertinimu, Lietuvai šiuo metu reiktų kriminalizuoti aukos persekiojimą bei ekonominį smurtą, ratifikuoti Stambulo konvenciją bei atsisakyti privalomos mediacijos skyrybų bylose, kurios susijusios su smurtu artimoje aplinkoje – pastarasis pasiūlymas yra registruotas Seime, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jam pritaria.

Kai buvo analizuojamas pagalbos prieinamumas, kokybė ir efektyvumas, tyrėjai susidūrė su itin skirtingomis istorijomis ir skirtingais nukentėjusiųjų lūkesčiais. Vis tik buvo identifikuotos svarbiausios kliūtys, kurios trukdo suteikti ir priimti pagalbą.

Visų pirma, pastebėta, kad nukentėję žmonės baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, kaip bus vertinami artimųjų, draugų ar kaimynų. Net susitarti interviu su smurto aukomis mokslininkėms buvo tikras iššūkis. Kartais tokia baimė kyla iš netikėjimo, kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis, kartais būna sunku, ką nors keisti, o ištikus šoko ir streso būsenai apskritai sudėtinga priimti informaciją.

Nukentėję asmenys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikintys psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiantys skeptišką teisėsaugos pareigūnų požiūrį, nesuprantantys atvejo vadybininko vaidmens. Baimingas nukentėjusiųjų nuostatas sustiprina tai, kad smurtą, ypač psichologinį, labai sunku įrodyti.

Savo ruožtu ne visi valstybės institucijų darbuotojai yra patyrę dirbti su smurto šeimose aukomis ir ne visuomet supranta, kad svarbią informaciją gali tekti pakartoti kelis sykius, kad būtina numalšinti nukentėjusio žmogaus baimę, nekaltinti, jei nepriima pagalbos. Vis tik apklausiami teisėsaugos institucijų pareigūnai akcentavo, kad mokymų smurto artimoje aplinkoje klausimu pakanka ir šiuo metu siūlo siekti didesnės mokymų kokybės ir gylio.

Tyrėjų manymu, paslaugos kokybės diskursą labiausiai atspindi specializuotos pagalbos centrai, kurie veikia kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje ir asmeniškai suteikia pagalbą nukentėjusiems nuo smurto. Šių centrų darbuotojai geriausiai žino visą aukos istoriją, patys pasiūlo pagalbą, nes dažniausiai gauna informaciją iš policijos pareigūnų, suteikia saugumo jausmą ir parodo supratimą, bendradarbiauja su daugeliu institucijų ir yra tarsi jungiamoji grandis.

„Žinokit, jeigu balais reikėtų įvertinti, tai 10 balų tikrai duočiau. Kažką stiprinti? Mano atžvilgiu atrodo, kad čia viskas tobula. Su direktore kiek tenka bendrauti, pasiskambinam viena kitai net savaitgaliais, sulaukiu pagalbos. Man šio centro direktorė tapo antra mama. Tai čia jau viską pasako iš tikrųjų“, - sakė viena iš tyrime dalyvavusių moterų.

Patys specializuotos pagalbos centrų atstovai per interviu iškėlė mintį, kad jų darbuotojai galėtų tapti nukentėjusį asmenį sunkiame smurto įrodinėjimo kelyje lydinčiais žmonėmis, kurie padėtų susiorientuoti, kaip geriausiai pasiekti teisingumo ir išsivaduoti iš smurto rato. Tiesa, mokslininkų nuomone, gyventojus gali klaidinti „specializuotos pagalbos centrų“ pavadinimas, nes šie centrai gali būti painiojami su socialinių paslaugų centrais, be to, dauguma specializuotos pagalbos centrų savo pavadinimuose nurodo, kad yra skirti moterims, o, tyrėjų manymu, tai gali atgrasinti kreiptis nuo smurto nukentėjusius vyrus.

Valstybės institucijų ekspertai kalbėdami apie pagalbos teikimą dažnai pabrėžė darbuotojų trūkumo ir didelio krūvio problemas, kurios trukdo tinkamai įsigilinti į situacijas, bei išsakė nepasitenkinimą biurokratizmu, kuris trukdo bendrauti su nukentėjusiu asmeniu žmogiškai ir empatiškai.

Smurtas prieš negalią turinčius žmones

Smurtas prieš negalią turinčius žmones tyrėjų buvo išskirtas specialiai, nes tai visuomenės grupė, kuriai reikia specializuotos pagalbos ir kuri yra iš dalies izoliuota nuo informacijos, mat neįgaliųjų organizacijos praktiškai nedirba su smurto artimoje aplinkoje tema.

Tyrėjų teigimu, policijos pareigūnai dažnai būna vieninteliai, iš kurių neįgalieji gauna informaciją apie savo teises, jeigu nukenčia nuo smurto savo šeimose, tačiau pastebima, kad pareigūnams kai kuriais atvejais gali trūkti kompetencijos bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis.

Mokslininkai pažymėjo, kad prieš neįgaliuosius dažnai smurtauja juos prižiūrintys ar slaugantys asmenys, kurie gyvena iš neįgalaus asmens gaunamų išmokų. Jų manymu, išeitimi galėtų būti neįgaliųjų apgyvendinimas institucijoje, nors čia vienareikšmiško sprendimo nėra, nes smurtas galimas ir institucijoje.

Kartu pastebima, kad smurtą patiriantys neįgalieji labiausiai stokoja informacijos, sunkiau ją suvokia, dažnai užmiršta, todėl informacijos pateikimas šiai visuomenės grupei turėtų būti ypač aiškus ir dažnai kartojamas.

Smurto artimoje aplinkoje prevencijos srityse pastebimas sistemiškumo ir visų sričių specialistų dalyvavimo trūkumas, tačiau, remiantis tyrimo dalyvių atsakymais, galima daryti prielaidą, kad tolerancija smurtui artimoje aplinkoje nors ir nepakankamai sparčiai, bet mažėja.

„Tai ir prevencijos sprendžiant šią problemą nuopelnas. Tačiau labiausiai atpažįstamas ir netoleruojamas tik fizinis smurtas, kitos smurto rūšys (psichologinis, o ypač ekonominis ir seksualinis smurtas) mažiau“, – teigia tyrėjai.