Garbingą sukaktį švenčiantis Klaipėdos valstybinis muzikinis jubiliejų pasitiks su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“. Būtent ši operetė, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį šokį – kankaną.

Meninę operetės koncepciją kurs jauna statytojų komanda: režisierė Rūta Bunikytė, kostiumų dailininkė ir scenografė Renata Valčik bei choreografė Inga Briazkalovaitė.

Režisierė R. Bunikytė Klaipėdos universitete įgijo dramos režisūros magistro laipsnį. Jauną kūrėją teatras traukia galimybe nuolat ieškoti originalių sprendimų ir išvysti, kuo nustebins netikėti deriniai. Jos sceniniai darbai pasižymi subtilia elegancija, rafinuotumu, stiliaus pojūčiu ir plastika. R. Bunikytė statė spektaklius Klaipėdos ir Kauno muzikiniuose teatruose, Vilniaus Menų spaustuvėje, Klaipėdos lėlių teatre, Klaipėdos Pilies teatre ir jos pačios įkurtame Memelio teatre. Publika pamėgo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jos režisuotus miuziklus „Čikaga“, „Boni ir Klaidas“ ir spektaklį vaikams „Verpalų pasakos“. Naujausias jos spektaklis – pernai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta operetės „Silva“ premjera.

R. Valčik – išradinga analitinio mąstymo fantazuotoja, visada sugalvojanti būdų nugalėti kūrybinio baikštumo minutes, kurių pasitaiko visiems spektaklių kūrėjams. Ji yra keturių „Auksinių scenos kryžių” laureatė: 2015 m. – Lėlių ir objektų teatro nominacijoje pelnė apdovanojimą už spektaklį „Smėlio žmogus”, 2017 m. Teatras+ nominacijoje – už spektaklį „Kodas: Hamletas”, o 2018 m. – Teatro vaikams ir jaunimui nominacijoje už spektaklį „Apie baimes” ir Scenografo nominacijoje už spektaklius „Apie baimes” bei „Čikaga”.

R. Bunikytė. Monikos Penkutės nuotr.

Klasikos sugretinimas su šiandiena

„Orfėjas pragare“ – komiška opera, kuri Klaipėdoje taps linksma operete. Ją mėgstama politizuoti, nes senovės graikų mitu grįstame librete nesunku atrasti sąsajų su konkrečios šalies ir laikmečio aktualijomis. Žinoma, tam dievai nuo Olimpo kalno nusileidžia į žemę...

„Kol dievai pasidalinę valdo požemių karalystę, žemę ir dangų, vyrauja pavyzdinė tvarka. Tačiau jiems pradėjus kištis į mirtingųjų gyvenimus, viskas susimaišo: dievai išbando žemiškus, žmonės – dieviškus potyrius. Ir tvarkos nebelieka... Operetės finale regime dievus, pusdievius ir žmones draugiškai šokančius pragaro kankaną“, – atskleidžia R. Bunikytė.

Meilė šiame pastatyme bus mistinė, tamsi ir nesuteiks personažų taip trokštamos pilnatvės, o jie patys trokš atsikratyti seniai įgrisusių amplua. Pavyzdžiui, Romeo ir Džuljetai pabos būti amžinais įsimylėjėliais... Tad požiūris į idilišką meilę šioje operetėje bus šiuolaikiškai ironiškas.

Scenografė Renata Valčik. Andriaus Šidlausko nuotr.

Publikos nuomonė virs personažu

Kad spektaklis netaptų tiesmukai moralizuojančiu, prireiks karaliaus-klouno, kuris sėdi šalia, linksmas ir gražiai apsirengęs, nuolat juokauja, bet tiesą pasako.

Spektaklyje išvysime ir dar vieną tiesmuką personažą – Publikos nuomonę. Jos niekas nemėgsta, bet noras rėžti tiesą į akis nuo to nė kiek nesumažėja.

Publiką stebins daugybė perukų, vėduoklių ir avelėmis pasivertę baleto šokėjai. Kostiumų šiam pastatymui, pasak dailininkės R. Valčik, prireiks maždaug 80. Vyraus ryški, rafinuota klasika, paįvairinta netikėtomis detalėmis. Spektaklio personažai puošis kaukes primenančiu grimu ir todėl primins nebylaus kino veikėjus. Scena virs mini salonu su kolonomis, užuolaidomis ir laiptais, sujungsiančiais žemę ir dangų.

Ne tik baleto trupei, bet ir choristams, solistams šiame pastatyme teks gerokai pajudėti. Režisierė R. Bunikytė neslėpė, kad veiksmo, šokių ir žaismingumo šioje operetėje netrūks.