Jokia paslaptis – programuotojas daugiausia laiko praleidžia įbedęs akis į kompiuterio ekraną. Tačiau ši specialybė iš tikro yra itin mobili: juk dirbti galima kur tik nori, svarbiausia – neužmiršti kompiuterio. Nors filosofas I. Kantas iš Karaliaučiaus nebuvo išvykęs, šitai nesutrukdė jam tapti pasaulinio lygio mąstytoju. Klaipėdoje esantiems programuotojams, atrodo, niekas netrukdo tiesti tiltų į Vakarus, ar ne? Tačiau ne visada pavyksta. Du iš jų, Raimondas Nausėda bei Ričardas Darkšas, sutiko šiek tiek praverti uždangą, slepiančią darbo už Lietuvos ribų specifiką, pasidalyti patirtimi bei keletu naudingų patarimų.

Prisiminkite pirmuosius žingsnius už Lietuvos ribų. Kokie jie buvo? Ką patartumėte kolegoms?

R. Nausėda: Pirmieji mūsų klientai užsienyje buvo mūsų buvę kursiokai, kurie ten pradėjo verslą. Vėliau, kai didesnis ratas sužinojo, jog teikiame su interneto projektais susijusias paslaugas, sulaukėme daugiau pasiteiravimų. Dar vėliau vienas iš mūsų akcininkų, Janis Lanka, nusprendė išsikraustyti į Kanadą: jis pradėjo darbuotis „Elastic Path“ kompanijoje – taip įgijome išties rimtą partnerį. Šis receptas nėra univeralus ir negali būti lengvai pakartotas. Tačiau nereiškia, jog to negalima pasiekti. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje yra dar viena kompanija, kuri visai atskirai nuo mūsų užmezgė ryšius su ta pačia kompanija Kanadoje, ir sėkmingai vysto verslo santykius.

R. Darkšas: Dar studijų laikais gerai sutardavau su savo programavimo dėstytoju. Jo patirtis užsienyje jau buvo didelė, todėl jis ir man pasiūlė pabandyti. Su pirmuoju užsakovu iš svetur teko pabendaruti per „Skype“. Norint prasiskinti kelią į užsienio rinką, mano nuomone, reikia įgyti gerą reputaciją arba gauti tokio žmogaus rekomendaciją. Taip pat svarbu įgyvendinti kliento lūkesčius, net jeigu tektų padirbėti daugiau. Be to, klientas dažnai nežino visų techninių vingrybių, kurios sudaro jo projekto pagrindą, todėl programuotojas, gavęs užduotį, turėtų ją išnagrinėti ir „suvesti visus galus“ dar prieš kontrakto pasirašymą. Kitaip gali tekti dirbti viršvalandžius norint projektą įvykdyti laiku.

Lietuvos užsakovų reiklumas, kitos charakteristikos, lyginant su užsienio šalimis, smarkiai skiriasi?

R. Nausėda: Nėra vienareikšmiškos tendencijos – visur yra visokių žmonių ir kompanijų. Kartais sutinkame labai reiklių Lietuvoje, kartais tokių reiklių, jog tenka atsisakyti projekto, nes reiklumas būna nepagrįstas, iš piršto laužtas. Taip nutinka, kai prie vairo atsistoja ypač jauni, perspektyvūs asmenys, tačiau neturintys tikros patirties. Kartais sutinki ir tokių, kur niekas neaišku, sprendimai vilkinami, neaiškios organizacinės schemos: kas ir ką daro, kas už ką atsakingas. Ir tokių atvejų yra visur: tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje. Vis dėlto turėčiau pridurti, jog vakariečiai malonesni ir švelnesni žmonės. Tai nereiškia, kad jie nesiekia ambicingų tikslų, tiesiog jie moka tai daryti tinkamai bei konstruktyviai. Ko gero, dėl didesnių profesinių įgūdžių. 

R. Darkšas: Taip, skiriasi. Užsienyje darbo valandos yra brangesnės, bet per jas reikalaujama padaryti daugiau. Būna įvairių variantų, pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje projektas X reikalautų 160 val. darbo, užsienyje toks projektas turės būti atliktas per 80 – 120 val. Užsienio užsakovai turi įprotį konkrečiau ir detaliau pateikti reikalavimus – jie geriau žino, ko jiems reikia. Tuo tarpu lietuviai dažnai remiasi tik pagrindiniais aspektais, todėl vien derinant reikalavimus ilgiau užtrunkama, dažnai reikalavimai keičiasi projekto eigoje.

Vakarietiškasis uždarbis turbūt yra daugelio programuotojų siekiamybė. Kokie sėkmės receptai?

R. Darkšas: Atlyginimas atlyginimui nelygu: jei lyginsime stiprios Lietuvos įmonės programuotojo atlyginimą su privataus užsienio užsakovo atlygiu už darbą, turbūt didelio skirtumo nepastebėsime. Mano nuomone, pats efektyviausias kelias uždirbti pinigus – būti kitiems naudingu. Jei norime uždirbti vakarietiškus atlyginimus – neškime vakariečiams naudą savo darbais bei žiniomis.

R. Nausėda: Programuotojas programuotojui nelygu. Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti neišeina, tačiau bendrai kalbant – taip, vakarietiškasis atlygis už darbą yra kur kas aukštesnis. Esminiai dalykai, vedantys prie vakarietiškojo atlyginimo yra patirtis, gebėjimas dirbti komandoje, kurti vertę ir prisiimti atsakomybę už iššūkius įmonėje. Čia nėra nieko naujo, nieko magiško. Tokie pat principai veikia ir kitose veiklos srityse – ne tik programavime.

Kokius savo pasiekimus dirbant už šalies ribų laikote reikšmingiausiais?

R. Nausėda: 2009 m. dirbome prie Vankuverio 2010 – ųjų olimpinės elektroninės parduotuvės. Ko gero, nedaugelis Lietuvos įmonių galėtų  pasigirti analogišku projektu. Žinoma, to mes niekad niekad gyvenime nebūtume galėję padaryti be savo partnerių Kanadoje. Mums šis projektas buvo ir galimybė mokytis, ir džiaugsmo, ir gero uždarbio šaltinis. Ko dar galima norėti?

R. Darkšas: Ši patirtis dar tik plečiasi, tačiau kol kas viskas vyksta gana sėkmingai. Labai nedetalizuodamas galiu paminėti, jog prisidėjome prie olandiško privataus projekto, skirto tvarkyti savo duomenis kompiuteryje, įgyvendinimo. Projektą buvo įdomu realizuoti, o tai labai svarbu, nes tada darbą atlieki su entuziazmu, greičiau įveiki užduotis. Neseniai pradėjome dirbti su amerikiečių įmone, baigėme įgyvendinti vieną jų projektų, susijusių su žmonių sapnais. Gal atrodo kiek abstraktu, bet viskas yra paaiškinta mokslo, pagrįsta bandymais. Tokie užsakymai labai kūrybiški, savaime norisi kuo greičiau pamatyti jų rezultatą.