Kalendorinės žiemos beliko vos savaitė. Ir nors visa žiema priminė tai rudenį, tai pavasarį, visgi, įdomu, o kada ateis tas tikrasis pavasaris. Senoliai tikėdavo, kad būtent vieversys gali tai parodyti.

Būtent todėl, šiandien, vasario 24-ąją, yra minima Vieversio diena. Šis paukštelis visuomet simbolizavo atbundančią gamtą.

Manoma, kad jis pirmasis į mūsų šalį sugrįžta iš šiltųjų kraštų ir pranašauja pavasarį, skelbia žiemos pabaigą.

Anksčiau tikėta, kad šio sparnuočio pasirodymas prieš vasario 24-ąją reiškia, kad dar ilgai išsilaikys šaltesni orai. Jei vieversėlis parskrenda vėliau – pavasaris bus ankstyvas.

Vasario 24-oji – kalendorinė priešprieša rugpjūčio 24-ąjai – šventojo Baltramiejaus dienai, kuri reiškia gandrų išskridimą ir vasaros pabaigą.

Vieversio dienos liaudies posakiai:

Jei vieversys parskrenda po Šv. Motiejaus (vasario 24d.) – greitai atšils.

Jei vieversys parskrenda prieš Šv. Motiejų – dar bus šalta.

Jei vieversiui užgiedojus pašąla – bus šilta vasara.

Jei vieversys pasirodo per Kazimierines – rugiapjūtė prasidės per šv. Oną.

Jei vieversys sugrįžo – didelių šalčių jau nebus.

Jei rudenį vieversiai neskuba išskristi – bus vėlyva žiema.

Lietuvoje dažniausiai aptinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė ir dirvinis vieversys.

Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse bei dirbamuosiuose plotuose. Į Lietuvą atskrenda kovą – balandį, išskrenda rugsėjį – spalį. Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu.

Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo čirenimu žadinantis gamtą, atgimimo, jaunatviškumo simbolis. Liaudyje dar vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu.