„Patys skrabalai praturtina kūrinį, priduoda lietuviškumo... Pasidaro tautiškai gera juos išgirsti“, – kalbėdamas apie unikalų lietuvišką instrumentą yra įsitikinęs gargždiškis skrabalistas Karolis Šileika. Originali jo idėja viename daugiabučių apsuptame kieme Gargžduose patarškinti skrabalais ir šitaip paįvairinti karantino besilaikančių gyventojų kasdienybę sužavėjo daugelį ir apskriejo ne tik socialinius tinklus, bet ir šalies televizijas bei interneto portalus.

Vokiečių poetas Bertholdas Auerbachas yra pasakęs, jog „muzika nuplauna kasdienio gyvenimo dulkes nuo sielos.“ Ar pritariate šiai minčiai? Ką muzika reiškia jūsų gyvenime?

Pritariu, žinoma. Jeigu taip trumpai atsakant – muzika yra mano gyvenimas, gyvenimas – muzika (juokiasi).

Kas jus įkvėpė praskaidrinti karantine esančių žmonių dieną?

Pirmiausia, mintį pakišo tie vaizdai ir žinutės iš Italijos, kaip ten italai, išėję į balkonus, grojo ir dainavo. Ir tada kažkaip pagalvojau, kad ir aš norėčiau, galėčiau padaryti kažką panašaus. Bet pamąsčiau, kad balkone surengti koncertą kažkaip nepatogu, nes mažai vietos, gal ne visi girdės.

Tačiau tuomet šovė į galvą, kad pas mus keturi penkiaaukščiai stovi kvadratu ir, kieme atsistojus į centrą, tai tampa tokia kaip arena. Tada kilo idėja: atsistočiau, aplink jokių žmonių nebūtų, visi vis tiek namuose užsidarę, o gyventojai galėtų išeiti į balkonus ir pasiklausyti.

Su žmona pasižiūrėjome meteorologinę prognozę ir nusistatėme dieną – pirmadienį, nes buvo numatyta, jog diena bus gana šilta, švies saulė. Na, ir viską pradėjome organizuoti: ant daugiabučių laiptinių durų pakabinau pranešimus, kad planuoju kaimynams pakoncertuoti, pranešiau rajono laikraščiui, taip pat pasirodymo metu darėme tiesioginę transliaciją per Facebook. Net pats nesitikėjau, kad taip gerai pavyks.

K. Šileika. Autorės nuotr.

Kaip jautėtės po pasirodymo?

Nuostabiai, pakylėtai, nes suteikiau džiaugsmo ir žmonėms, ir sau. Tai buvo smagus bei prasmingas įvykis. Kol visos tos liūdnos naujienos eina, kažkaip norėjosi praskaidrinti nuotaikas ir, manau, tai puikiai pavyko.

Kaip pradėjote muzikuoti?

Mano tėvai yra muzikai. Tėvas – kompozitorius, o mama pabaigusi akordeono studijas. Taip pat muzikos mokykloje mokiausi fortepijono klasėje, šiaip po truputį groju įvairiais instrumentais: bosine gitara, fortepijonu, būgnais... Pats išmokau groti ir gitara.

Kaip jūsų gyvenime atsirado skrabalai?

Visai netyčia. Prieš kokius penkerius metus sutikau geriausią mūsų Lietuvos skrabalistą Regimantą Šilinską ir apsilankiau pas jį namuose, kur pamačiau tą instrumentą. Toks įspūdingas man pasirodė. Ir dar, kai pats su juo pagrojau, tai taip gražiai ir garsiai nuskambėjo. Susižavėjau bei pagalvojau, kad galėčiau ir pats išmokti, tad to ir ėmiausi.

Kokiu būdu išsirenkate repertuarą? Ar būna sunku suderinti skrabalų tarškesį su šiuolaikinės muzikos ritmais?

Stengiuosi rinktis kūrinius, kur yra trumpesnės natos, nes pačių skrabalų garsai yra trumpi. Kitu atveju tenka greitai barbenant lazdelėmis tramaluoti, jog būtų galima išgauti ilgesnes natas. Taip pat svarbu, kad kūriniai būtų žinomi, populiarūs ir kuo įvairesnio žanro: liaudiški, klasikos, techno, popso, roko. Žodžiu, kad kiekvienas rastų sau kažką artima.

Kaip dabar bėga jūsų dienos, kai tenka sustabdyti koncertinę veiklą?

Na, man greitai bėga tos dienos. Turiu dvi dukreles – vienai šešeri metai, kitai – metukai, tai kažkaip visą laiką to veiksmo namuose turime. Praktiškai, net nelabai pagroju. Tačiau ir pauzė išėjo į naudą – jei ne karantinas, nebūtų kilusi pasirodymo idėja ir nebūčiau išėjęs į kiemą pakoncertuoti.

Kuo dar užsiimate, kai netenka muzikuoti su skrabalais?

Užsiimu ir vandens filtrų prekyba bei aptarnavimu. Be to, dar pasirodau su grupe „Lotus“. Su ja pagrojame per vestuves ir šventes. Žodžiu, visko po truputį.

Kaip manote, ar dar galima tikėtis panašių, originalių koncertų ir ateityje?

Dabar toliau, atsiradus entuziastų, po Atvelykio mąstome pagroti ant „Iki“ parduotuvės stogo, nes prieš ją yra eilė penkiaaukščių. Kartu pasirodytų ir zumbos trenerė, kuri paįvairintų koncertą.

Tokių nestandartinių renginių jau norėtų ir kiti miestai. Aš matau galimybes, kol kiti verkia, kad nėra koncertų, juos rengti.