1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, vieni pirmųjų darbų, kurių ėmėsi to meto naujoji jaunos valstybės vadovybė, buvo tautos atstovybės rinkimų proceso reglamentavimas. Ruošiantis pirmiesiems demokratiškiems rinkimams, buvo parengti svarbiausi rinkimus reglamentuojantys teisės aktai: Rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas, numatęs teisinę atsakomybę už rinkimų teisės pažeidimus; Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, pirmąjį kartą Lietuvos istorijoje reglamentavęs valstybės parlamento rinkimų tvarką ir įtvirtinęs pagrindinius demokratinių rinkimų principus.

1919 m. lapkričio 30 d. priimtas Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo tikras demokratijos laimėjimas. Jis nenusileido nei Europos šalims, nei demokratijos lopšiu pramintoms Jungtinėms Amerikos valstijoms (JAV). Įstatymas užtikrino rinkimuose lygias teises abiejų lyčių rinkėjams ir kandidatams į Steigiamąjį Seimą (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Latvijoje moterys rinkimų teisę gavo 1918 m., Švedijoje, Estijoje – 1919 m., JAV – 1920 m., Ispanijoje – 1931 m., Prancūzijoje ir Italijoje – 1945 m., Šveicarijoje – 1971 m., Portugalijoje – 1976 m.).

Steigiamojo Seimo nariu galėjo būti išrinktas kiekvienas 24 metų amžiaus sulaukęs Lietuvos pilietis. Įstatymas numatė, kad kandidatus turėjo teisę kelti politinės partijos ir piliečių grupės, vadintos „kuopomis", ne vėliau kaip 30 dienų iki rinkimų pradžios įteikusios apygardų komisijoms siūlomų kandidatų sąrašus, pasirašytus ne mažiau kaip 50 tos apygardos rinkėjų.

Piliečių grupių – kuopų – kūrimuisi jokie papildomi apribojimai įstatyme nebuvo numatyti. Įstatymas įtvirtino ribojimą, numatantį, jog tas pats kandidatas galėjo kandidatuoti ne daugiau kaip 5 rinkimų apygardose. Nustatydamas tokį teisinį reglamentavimą, Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas ne tik įtvirtino pagrindinius demokratiškų rinkimų principus, bet ir buvo labai liberalus, kadangi šiuolaikinių demokratinių valstybių rinkimus reglamentuojantys teisės aktai labai dažnai tokios galimybės nenumato. Be to, paprastai kandidatas teisiškai susaistomas su jo deklaruota gyvenamąja vieta, nustatant, kad tik tame administraciniame vienete įsikūrusioje rinkimų apygardoje gali kelti savo kandidatūrą. Taip pabrėžiant kandidato ryšį su konkrečia valstybės teritorija.

1920 m. sausio 12 d., prezidentui paskyrus rinkimų datą, šalyje prasidėjo rinkimų kampanija. Dėl Steigiamojo Seimo nario mandato varžėsi visos politinės partijos, įvairios tautinių mažumų organizacijos, t. y. iš viso 31 kandidatų sąrašas.

Rinkimai į Steigiamąjį Seimą vyko 1920 m. balandžio 14–15 d. Jie buvo organizuojami pagal proporcinę rinkimų sistemą, rinkėjams balsuojant už vieną iš politinių partijų ir grupių iškeltų kandidatų sąrašų.

Nors tuometinė Vyriausioji rinkimų komisija nustatė vienuolika rinkimų apygardų, jungusių po 3–4 apskritis ir apėmusių etnografinę Lietuvos teritoriją, kurioje turėjo būti renkami 229 Steigiamojo Seimo nariai, tačiau neišspręsti teritoriniai ginčai pakoregavo situaciją. Realiai rinkimai į Steigiamąjį Seimą buvo suorganizuoti tik laisvojoje Lietuvos dalyje, t. y. šešiose rinkimų apygardose (Marijampolės, Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio ir Utenos), kurių teritoriją Lietuva kontroliavo, jose renkant 112 Steigiamojo Seimo narius. Keturių apygardų teritorijos lietuviai nevaldė, nes joje vyko kariniai konfliktai.

Pirmuosiuose demokratiniuose rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas į pirmąjį posėdį susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Po kelių savaičių, 1920 m. birželio 2 d., jis priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, patvirtinusią Lietuvą kaip demokratinę respubliką.

Prisimenant šį sunktų ir ilgą mūsų valstybės nueitą kelią, linkime niekada nepamiršti tos didelės kainos, kurią sumokėjo mūsų visų protėviai, gindami Tėvynės laisvę ir svarbiausias demokratijos vertybes. Neleiskime išdilti šioms vertingoms patirtims iš mūsų ir mūsų vaikų atminties. Kasdieniais mažesniais ir didesniais darbais, puoselėkime tai, dėl ko mūsų seneliai ir proseneliai taip sunkiai kovojo ir dirbo.